Pavirtęs iš mažos mergaitės žmogumi,
juokiesi kandžiai.
Plaukt pavasarį primiršęs,
tarytum iš šalies beskęstantį save stebi,
nuogais pelekais,
dar daužai per pievos kaktą karštą.

Kai pameti neva netyčia baloje
lengvas natas iš seno muzikanto rankų,
net nematai, kaip griaudžia mūzos liepa kruvina
nuo debesio, jausmų išgerto,
ir ligi vasaros numiršta.

Tikies surasti naują pienių bokštą,
saulę juo nurengt
ir pasilikt tik sau – lai rudenėja,
bet silpnas stiebas, spindulių užgožtas,
palengva nulinksta,
primindamas prie audeklo palinkusią siuvėją.