– Aš noriu namo, Kristupai! Greičiau, eime. Aš prašau tavęs!
– Ša!
Miško proskynoje stovėjo visas permirkęs berniūkštis, už savęs slėpdamas išsigandusią mergaitę. Dangus buvo panašus į milžinišką akvariumą, pripildytą juodo vandens, o dangų skrodžiantys žaibai priminė ryškias, įspūdingas žuvis, kartais pasirodančias ir vėl išnykstančias tamsaus vandens fone. Iš visų pusių linguojantys medžiai priminė sūkurį, į save siurbiantį praktiškai bet ką...
Kristupas nejudėdamas stypsojo bjauriame purve, o jo drabužiai buvo taip permirkę, kad galėjai laisvai įžiūrėti dar jauną berniūkščio krūtinę. Už jo gūžėsi Viktorija, kurios geltoni plaukai neprarado savo grožio net sumaišyti su purvu. Tiesa, ji užaugo ir tapo nepaprastai graži mergina. Dar besimokydama koledže, ji buvo viena iš tų retų merginų, kurios augina ilgus, gražius plaukus. Vėliau, žinoma, nusikerpa, tačiau kartu su tais plaukais jos atsisako ir savo vaikystės... Bet nenukrypkim nuo temos. Kristupas ir Viktorija stovėjo priešais aukštą moterį. Jos balti, tiesūs plaukai – visiškai sausi. Tarytum ji valdė lietų, kuris, savo ruožtu, negailestingai čaižė vaikus.
– Nagi, ištark žodelį, mano mylimasis!
Taip kalbėjo baltaplaukė moteris. Suraukusi antakius ir sunerimusi ji nebežinojo, ko dar galėtų griebtis. Kristupas tylėjo, o Viktorija, visiškai nieko nebesuprasdama, tirtėjo kaip klevo lapas. Tada baltaplaukė pradėjo artintis prie vaikų, o kartu su ja ir stiprūs vėjai. Kristupas stovėjo kaip įbestas, tačiau drabužiai perplyšo ir nuskriejo tolyn į mišką. Jis tapo vienintele užuovėja Viktorijai, kuri, iš siaubo užsidengusi rankomis ausis, tupėjo, ligi kelių pasinėrus į skystą purvą. Tačiau po kelių akimirkų visa tai baltaplaukei pasirodė laiko švaistymas ir ji šviesos greičiu šovė į priekį. Kristupas, neatsitraukdamas nė per žingsnį, pasitiko ją ir bloškė atgal. Baltaplaukė gražuolė pati tėškėsi į purvą ir net nespėjo atsitokėti, kai Kristupas šoko ant jos ir sugriebęs jos gražius, baltus plaukus, ėmė kaip galėdamas stipriau plėšti. Moteris suklykė ne savu balsu ir sudavė jam akinantį smūgį į pilvą. Kristupas svirduliuodamas atsitraukė, tačiau bet kuriuo metu buvo pasiruošęs gintis. Bet moteris nuspėjo jo mintis ir staigiai pakeitė taktiką – puolė atokiau susigūžusią Viktoriją. Kristupas pavėlavo, todėl jam beliko vienintelė išeitis. Dangų, žemę ir visa aplink sudrebino siaubingas griausmas. Medžiai kilo iš dirvos ir krito, lietus proskinoje nustojo, o baltaplaukė kybojo ore, skausmo perkreiptu veidu ir bandė ištrūkti iš jo gniaužtų. Jai stigo oro, tačiau veide spindėjo skausminga šypsena. Ir netrukus įvyko. Girią praskrodė ryškios žibintų šviesos ir žmonių šauksmai, Viktorija į juos atsiliepė, viskas grįžo į savo vėžes, o Kristupas su baltaplauke ištirpo ore.

– Tai apsimetei žmonių vaiku, Perkūne?
Išvaizdus, plačių pečių vyras klūpojo surakintomis rankomis priešais apvalų stalą, už kurio sėdėjo blyškios figūros.
– Apgaulė mums viską papasakojo.
Vyras nesujudėjo. Jo balti plaukai žvilgėjo kaip sidabras, niekada negęstančių žvakių šviesoje.
– Tu esi dangaus valdovas ir tavo žaibų bijo pats Pikuolis, tačiau elgiesi neišmintingai.
Vyras nežymiai šyptelėjo, tarsi pripažindamas savo galią.
– Tai beviltiška, – krustelėjo kažkuris siluetas. – Jis nekalbės.
Raumeningas Perkūno kūnas pranoko bet kokias ribas ir pats faktas, kad jis apsimetinėjo mažamečiu berniuku, atrodė itin kvailas. Tačiau tai buvo tiesa.
Nuleidęs galvą jis laukė nuosprendžio. Siluetai pradėjo tarpusavyje šnabždėtis. Tik jų šnabždesys buvo skambus ir lengvas, tarsi melodija, sklindanti tarp Andoros kalnų. Kai juose užvirė įvairios emocijos ir mintys, visas stalas staiga nušvito. Blyškios figūros staiga tapo ryškios ir beformės. Daugiau Perkūnas nieko nematė. Dvi akmeninės statulos jį pakėlė nuo marmurinio grindinio ir nusivedė. Jis žinojo, kad vos panorėjęs galėtų suskaldyti statulas į gabalus, tačiau jo rankas veržė tvirčiausio deimanto pančiai ir žinia, kad nusižengęs Inkvizicijai jis užsitrauktų jų nemalonę.

Inkvizicija – tai instancija, kuri atsakinga už aukštesniųjų jėgų tarpusavio santykius ir konfliktų sprendimą. Aukštesnės jėgos negali piktnaudžiauti savo sugebėjimais ir kištis į žmonių gyvenimus. Inkvizija jų pasaulyje buvo tarsi teismas mūsiškiame.
Baudžiamoji inkvizicija – pačios Inkvizicijos įgalioti asmenys (dažniausiai žmonės), kurie tramdo ir, reikalui esant, pašalina iš rikiuotės išėjusias aukštesniąsias jėgas.

Perkūną sugrąžino į jo valdas ir nuėmė nuo jo galingų rankų deimantinius pančius. Įvykdžiusios gautą įsakymą, statulos subyrėjo į gabalus, kurie vėliau nusileido į Žemę. Melas, bendradarbiaudamas su Teisybe, sukūrė įtikinama istoriją tų akemnų atsiradimui ir viskas greitai stojo į savo vėžes. Tos pačios Melo ir Teisybės sąjungos dėka, Kristupas visiems laikams buvo ištrintas iš žmonių prisiminimų, tačiau Viktorijos pasąmonėję amžinai išliko atšvaitai nuožmaus ir draugiško berniuko, kuris ją mylėjo. Pats Perkūnas įsimylėjo Žemės dukrą.
Sugrįžęs į savo dangų, jis nusikėlė nuo sosto plevesuojantį apsiaustą, kurio mėlynumas prilygo naktiniam dangui ir pakėlė saulės ryškumo skydą.
Peržengęs slenkstį miegamojo, pro kurio langus matėsi dabartinės Prancūzijos, Vokietijos bei jo globojamos Lietuvos teritorijos, jis išvydo lovoje besiraitančią Apgaulę. Ji valiūkiškai šyptelėjo ir paleido į Perkūną savo pražūtingas gijas, kurios būtų leidusios Apgaulei apsivynioti raumeningą dangaus valdova ir paguldyti jį į lovą. Apgaulė troško Perkūno ir nė nebandė to slėpti. Tačiau jos gijas sustabdė Saulės skydas. Apgaulė prunkštelėjo ir pasitelkė visą savo jėgą, bet buvo jau per vėlu. Perkūnas atsitraukė ir nutraukė gijas savo kardu, kuris buvo nukaldintas iš pačio Mėnulio.
– Mėnulio galia... – sudejavo Apgaulė.
– Ne, tai tiesiog neapykanta, – sugriaudėjo Perkūnas ir jo rankoje pradėjo formuotis žaibas.
Kitą akimirka jau tvykstelėjo ir žaibas persmeigė liauną Apgaulės kūną.
Jos nuostabai nebuvo galo.
– Kaip tu gali... Nužudyti mane?!
– Mums užteks Melo.
Nusisukęs jis lėtais žingsniais nuėjo durų link, savo lovoje palikdamas mirštančią Apgaulę.

Dangų praskrodė žaibas, o vėliau palydėjo kurtinantis griausmas.
Viktorija pakėlė akis į dangų.
Ji atpažino.