Šis vakaras užgeso ir atsėlino žvaigždijai. Jie tąkart man pasirodė nepavojingi. Nematomi ateiviai tikrai nieko kraupaus nedarė. Tik atsiunčia sapnus. Kartais tuos naktinius regėjimus pražiūrime, o kartais visiškai nieko nesulaukiame. Mūsų akis nuo sutemų iki aušros užlipina juodas miego tušas.
Žvaigždijai nebijo dienos. Jie pasislėpdami mums, miegantiems šviesų rytą, ar užsnūdusiems per patį vidurdienį, dovanoja miego gelmes, o kartais atsiunčia kokį nors dieninį sapną.
Patys žvaigždijai niekada nemiega ir nesapnuoja. Bent man šito niekas nesakė. Tik visada ir visur tie žvaigždijai atlieka savo užduotis. Pats juodžiausias jųjų darbas - pomirtinio miego dovanojimas. O mes niekaip negalime šios dovanos atsisakyti. Tik priimti. Aš daug kartų mėginau priešintis paprastoms ateivių dovanoms, tačiau kaskart jų dovanotas įprastinis miegas užlipindavo tarsi klijai pavargusias akis, o nusilpęs protas bei kūnas bejėgiškai kapituliuodavo, taip ir nepasiekęs lauktos pergalės.
Aš pavydėjau tiems, kurie neužmiega ir nesapnuoja. Jiems buvo įteikta kita dovana. Tai nemiga, kuri mūsų visuomenei atrodė tarytum aukščiausia privilegija. Tokie privilegijuotieji užėmė aukščiausias pozicijas ir gyvenimo valdyme. Jie, sako, energijos pasisemdavo iš žvaigždijų pasaulio erdvės, nors svetimtaučiai mus ne kartą mėgino juodinti, drabstyti purvu, kaltindami nemiegotuosius, kad šie yra vampyrai, besinaudojantys visų miegančiųjų energija.
Tačiau kas gali žinoti, nors ir pats ilgai buvau informuotas ne ką daugiau už kitus, už miegančiuosius, o bet kokie būdai įveikti nemigą, ir patys jau suprantate, baigėsi visišku fiasko. Man nė nebuvo lemta tokiu keliu įsilieti į privilegijuotųjų gretas. Tiesa, vakar girdėjau šnekant, kad vienąkart bus atverti vartai, pro kuriuos įleis daugelį miegančiųjų ir suteiks Jiems tikrąjį šventumą. - išlaisvins nuo miego, prailgins Šviesūno periodą. Po kurio laiko aš tuo pradėjau nuoširdžiai tikėti. Praėjus vos kelioms dienoms, visiškai atsidavęs Žodžio sakytojų galiai, laukiau tos akimirkos, kuomet iki realaus palytėjimo būsiu pakviestas užeiti pro vaidovininkų kastos vartus. Tiesiai į anapus!
Šaukimą gavau sapnuodamas. Atmerkęs mieguistas akis nusiėmiau Nakties kankinio kaukę, kuri yra privaloma visiems miegotiesiems, ir išėjau to vienatinio įėjimo link...
Už vartų, nustebau, stoviniavo ne dievybės, bet supratau, jog ir ne miegotieji. Būtybės pasikvietė vidun ir pats laukiau to momento, kai galų gale galėsiu įsitraukti nemiegančių gretas, įgyti teisę būti garbingu ir garbinamu, užlipti ant aukštesnio privilegijų laiptelio, įgydamas nepamainomą rangą. Ir jau maniau, kad būsiu netrukus pašauktas padėti žvaigždijams prižiūrėti miegančiuosius ar šie miega, ar tebedėvi tas šventąsias kaukes, tačiau tąkart nieko nesulaukiau. Į akis tvykstelėjus akinančiam plyksniui, aš pasinėriau į vaivorykštingą lietų. Mano praeitis beveik visa atitrūko nuo manęs. Tik tuomet supratau, kad nebemiegosiu, kol gyvensiu. Išsisklaidžius ryškiai šviesai labai apstulbau išvydęs liūdnas valdovininkų akis ir rūškanus veidus. Juk juos visada buvau pratęs regėti išdidžius ir pasitikinčius, bet dabar šiuos žmones mačiau nuilsusius ir paliegusius. Tų būtybių žvilgsniuose atsispindėjo beviltiškumas ir netgi netikėjimas. Tokios beprasmybės ir nesuderinamos logikos visiškai nesupratau. Tačiau su šia realybe reikėjo susitaikyti. Paaiškėjo, kad čia, šiapus vartų, kilmingieji galėjo būti laisvi ir patys savimi, o greta paprastų mirtingųjų, kai šie mato, privalėjo laikytis Slaptojo Žvaigždijų Žodžio. Suvokęs klaikiąją tiesą ilgai maniau, kad priešintis yra beviltiška. Tokie kaip aš pasiekė tokias apgaulingas aukštybes, už kurias reikėjo deramai užmokėti. Ta kaina - tai akivaizdus melas, kurį privalėjau demonstruoti. Už menkiausią prasižengimą nemiegantieji buvo nubaudžiami energijos nusiurbimu be naujų jėgų suteikimo.
Galų gale suvokiau, kad žvaigždijai tėra gudrūs ir negailestingi apgavikai. Jų įteigtos ankstesnės tiesos - grubios pinklės. Tariamos privilegijos — spąstai nežinantiesiems, o paprastųjų miegančiųjų padarytos nuodėmės — dorybės. Jų mokymas, priešingai nei mano žmogiškasis įsitikinimas, skelbė viską atvirkščiai, nei maniau. Tiesą pasakius mes visi jiems tebuvome tik gyvi žaislai, kadaise pamiršę Tikrąjį Valdovą...
Tačiau, nepaisant to, aš vis vien pamėginau pasipriešinti. Žinojau, kad kažkur nemiegančiųjų patalpose yra Šviesio kambarys, tad jo nepalioviau ieškojęs. Atrodė šis mano užsispyrimas truko visą amžinybę ir, regis niekada nepasibaigs. Bet atkaklumas vėl atvedė prie pergalės. Pagaliau galėjau nemiegantiesiems pasakyti \\\"sudie\\\" ir, užmerkęs akis, nerti į kažkokią dar nepažintą erdvę. Tik prabėgus kelioms minutėms atplėšiau akių vokus...
Buvau apkarstytas kažkokia įranga: spalvotais laidais, kabeliais, kontaktais ir blizgučiais. Aplink gultą, kuriame gulėjau, stovėjo visokie matavimo prietaisai ir kompiuteriai. Netoliese šios aparatūros tiesiai į mano akis žvelgė kažin koks daktarą primenantis tipas. Netrukus išgirdau iš jo lūpų gergždžiančiu balsu tartus žodžius:
— Na kaip?
O ką man daryti? Tik ramiai atsakyti.
— Patyriau realų košmarą.
—Jis tau tikrai padės... Elektroninė mitologija — geras vaistas nuo tikrų fiziologinių naktinių košmarų ir depresijos.
Jūs    dabar    miegosite    kaip    užmuštas,    tik    prašom, užsimokėkite už gydymą.
Sutikau visiškai nemąstydamas. Prisiminiau, kad tas gydytojas prieš seansą lyg ir sakė, kad viską padarys nemokamai. Tik išėjęs į gatvę supratau, kad už tariamą gydymą netekau visko: namų, darbo, artimųjų. Netgi erdvė gerokai sumažėjo. Pačiam labai norėjosi verkti, bet susilaikiau, matydamas šaligatviu einančius praeivius. Lėtai žingsniuodamas pagaliau įsisąmoninau, kad beveik viskas, ką turėjau dabar pervesta į tą elektroninės mitologijos pasaulį, įkeista į mano sveikatą. Tiesa, dabar jaučiausi žvalus, bet be žmonos ir vaikų. Mano namais dabar galėjo tapti tik ši erdvi gatvė. Nuėjęs į darbovietę sužinojau, kad esu prieš pusę valandos tikrai esu atleistas. Tylus ir nusiminęs pėdinau galvodamas kurgi esu patekęs. Sutramdęs savo jausmus ėmiau vėl kurti planą kaip išsilaisvinti ir susigrąžinti tai, ką pelnytai buvau užsitarnavęs turėti, nors tebebuvau gerokai sugniuždytas...