Durų neatvėriau. Jaučiau, kad už jų stovi tas pats nežinomasis, kuris mane jau kelintą dieną tykojo ir persekiojo prie kompiuterio, vos tik įsijungiu nelemtąjį aparatą. Jau žinojau, ką gali šis atvykėlis pasakyti. Nuspėjau ir galimus jo, to paslaptingojo, siūlymus. Dėl to patylėjau ir koridoriumi nužingsniavau atgal į savo kambarį, palikęs neprašytąjį likti anapus durų. Nežinau ką jis ten liko daryti ir galvoti, bet pats užgesinau visas lempas ir likau kuriam laikui rymoti tamsoje. Su savo įtemtomis ir niauriomis mintimis palikau klajoti visus kitus rūpesčius, susijusius su šia diena.
Aš per paskutines dvi paras buvau šiame pasaulyje tapęs vos ne pilku ir bereikšmiu šešėliu, kurį pastebi tik visokio plauko perėjūnai. Štai ir dabar vėl suskambo skambutis. Ir vėl mintis pertraukė ikyrus zvimbimas, o eiti niekur nenorėjau. Šio svečio labiausiai nepageidavau, juolab, kad jis neketino mandagiai elgtis, atkakliai bet kokiomis priemonėmis siekiantis savo neįspėjamų tikslų. Todėl tik laukiau, nematuodamas laiko.
Durų skambutis nurimo, tačiau pasigirdo įsakmus balsas, prasimušęs kiaurai betonines sienas:
-Kur tu? Man dabar tavęs reikia!
Jam ne motais buvo laiptinėje sukeltas triukšmas. Aišku, kad svečias, kurio labiausiai nenorėjau, visiškai nesivaržė skandalų. O aš neatsilikau: buto durų neatidariau.
—Ar mane girdi? Atnešiau skafandrą. Ir balionai du su plokštėm yra.
"Kokie balionai? Koks, velniai griebtų, skafandras?!" -visiškai nesupratau. Vėliau netgi suabejojau savimi: "Argi galiu jį su kuo nors supainioti? Gal kažkada norėjau skafandro..."
Vėl prisiartinau prie laukųjų durų. Atsargiai, šiek tiek susierzinęs. Vėl įsižiūrėjau pro akutę. Anapus įėjimo, regėjau, vis dar tebestypsojo tas vizijose matytas tipas: tamsus ir beveidis, vilkįs juodus džinsus bei tokios pat spalvos striukę. Tačiau jo minėto skafandro laiptinėje nebuvo. Balionų taip pat. Buvau įsitikinęs, kad tas, dar užvakar prie darbastalio materializavęsis fantomas dabar vėl stengiasi kažką vaidint. Bet jo keistojo vaidmens nesupratau.
—Ko tu nori? — pratrūkau.
—Aš žinojau, kad tu čia esi, namuose. Išdavė neseniai įjungtas kompiuteris...
Buvau sukrėstas. Šis padaras, jutau, visai ne žmogus. O gal tik paprasčiausias materijos krešulys, už durų atsinešęs ne anksčiau minėtą skafandrą bei balionus, o nerimą, suktą agresiją ir apgaulę. Bei dviveidystę.
—Atsakyk į mano klausimą. - ištariau, - Ko tu nori?
—Nieko ypatingo. - pasigirdo kimus balsas, - tik įeiti.
—Kuriam galui? Nešdinkis iš kur atslinkęs! Aš šiandien visiškai nenoriu jokių svečių. O ypač tavęs, sukčiau.
—Nesipūsk. Tau veltui siūliau skafandrą...
—Kurio, tiesą pasakius, visiškai neturi. Be to, kuriam galui, man jis?
—Žinau. Dėl to jo ir nesinešiau.
—Tad kodėl gaišti laiką?
Ateivis su savo tiesiog nesuvokiama (o gal neišbaigta) logika tęsė:
—Prieik prie savo kompiuterio. Jį, norėčiau, kad išjungtumei,
—Kodėl?
—Tam, kad galėčiau sugrįžti ten, iš kur atėjęs. Kitaip čia liksiu labai ilgam...
Nelabai patikėjau šitokia vėlyvo svečio baladojimosi versija, bet dėl šventos ramybės nupėdinau atgal į kambarį.
Kompiuterio ekrane mirguliavo programa, kurios nebuvau įjungęs! O priešais monitorių minkštame krėsle sėdėjo ilgaplaukė mergina, kuri ramiai maigė klaviatūros mygtukus. Iš pradžių pamaniau, kad pasimaišė man protelis. Šis reginys atrodė lyg pats tikriausias košmaras, tačiau išdrįsau nematytos viešnios paklausti. Bet mano balsas nuskambėjo piktai:
—Kas, po velnių, tu esi?!
Ji neprašneko. Tik palengva sulindo tiesiog į ekraną, kol galop visiškai išnyko. Atsipeikėjęs netikėtu reginiu, grįžau į koridorių, prie durų ir jas atidariau. Tačiau anapus jų svečio niekur nesimatė...
Su keistuoju apgaviku, panorusiu man patampyti nervus, vėlei susitikau tik po metų, bet pastarasis taip ir liko įkalintas sunaikintame sapne. Dar prieš pakartotinį jo apsireiškimą spėjau pasirūpinti naujausia ir efektyviausia antivirusine programa. Ją įliejau į savo motininių implantų "Profit - 5" terpę. Naujoji programa neutralizavo negatyvų sapną su visais nepageidaujamais vaizdiniais, vos tik jis užsimezgė. Be to, atsisakiau interneto, atsiribodamas nuo išorės, pasitenkindamas tik holovizija ir laikraščiais. Taip gyventi buvo žymiai paprasčiau. Kai ko atsisakęs, savo papildomus elektroninius priedus galėjau ramiai parduoti. Kam jie man dabar..?