Temo. Saulė lėtai nugrimzdo į vakaruose pūpsančius minkštus debesų patalus, užgesino dieninę šviesą, palikusi degti raudoną pašvaistę, pranašaujančią vėjuotą rytdieną. Danguje įsižiebė žvaigždės, ant žemės – miesto žiburiai. Tarp dangaus ir žemės mirguliavo vimanų švieselės. Žvelgiant iš tolo, atrodė, jog miestą apniko spiečius ryškiai švytinčių vabzdžių. Kyla, leidžiasi, šmirinėja tarp pastatų tarsi musės, tik zvimbimo nesigirdi. Varomas levitatoriaus, vimanas juda be triukšmo, neteršia aplinkos. Greitis, komfortas, pigūs energijos šaltiniai, galimybė nugabenti savininką ten, kur neįmanoma nutupdyti lėktuvo, kur neprivažiuosi automobiliu ir nenuplauksi laivu – šitie ir daug kitų privalumų lėmė, jog vos per kelis dešimtmečius nuo savo atsiradimo vimanas ne tik nukonkuravo, bet aplamai išmetė į istorijos šiukšlyną visas kitas žemės, oro ir vandens transporto priemones, tapdamas vienintele keleivių ir krovinių pervežimo priemone.

Šį vakarą Vilnius kimšte užsikimšo vimanais. Taip jau sutapo, kad šiandien čia vyko net keli didelio masto renginiai. Virš Senamiesčio ir Aukštutinės pilies visą vakarą drioksi grandioziniai fejerverkai – atidarinėja kažkokį festivalį. Netoliese, Antakalniu kitados vadintoje vietovėje, ūžia perpildytas stadionas. Valdovų Rūmai plieskia visais langais – aukštuomenė irgi kažką švenčia. Visų šių renginių dalyviai, žiūrovai ir aptarnaujantis personalas sulėkė į miestą savo vimanais – kas iš netolimų apylinkių, kas iš gerokai tolėliau – Rusijos, Vakarų Europos, net iš už Atlanto. Dešimtys tūkstančių skraidyklių užgriozdė ne tik šalia pastatų ir ant jų stogų įrengtas nusileidimo aikšteles, bet ir aerouostą šiauriniame Neries krante. Be to, aerouostas – tai dar ir miesto vartai į kosmosą, tad šalia tvarkingomis eilėmis išsirikiavusių senovės mikroautobuso dydžio ir išvaizdos vimanų, riogso gremėzdiški keltai ir kosmobusai. Šį vakarą Vilniaus aikštės, stogai ir aerouostas pavirto tikra paroda po atviru dangumi, kur gali rasti kone viską, kas tik skraido palei žemę ir kosmose. Nėra tik tarpplanetinių erdvėlaivių – šitie milžinai ant planetų paviršiaus nesileidžia.

Pasiekusi technika užtvindytą aerouostą, Simona Houp gerokai sutriko, nesitikėjusi tokios kamšaties. Tik apskridęs porą ratų grakštus, dvivietis jos vimanas nupikiriavo žemyn. Palei pat žemę stabtelėjo kelių metrų aukštyje, atsargiai įsiterpė į siaurą tarpelį tarp startuoti besiruošiančio kelto ir seniau atvykusio kosmobuso. Prie atviro kelto šliuzo laukė būrelis keleivių. Palydovė, viena ranka prilaikydama vėjo plaikstomą sijoną, tikrino bilietus. Simona neturėjo žalio supratimo, kur šie žmonės išskrenda – gal į orbitą, kur aplink Žemę sukasi šimtai gyvenamų ir pramoninių orbitinių bazių, gal į Mėnulį, gal į Mėnulio Stotį, kur persės į tarpplanetinius ar tarpžvaigždinius lainerius ir dums į kurią nors Saulės sistemos ar Tolimojo kosmoso šalį. Koks skirtumas? Svarbu, kad keltas išgabens ją į kosmosą. Reikia skubiai nešdintis iš planetos. Padai svyla. Padangėje jau žybsi policijos vimanų blykstės. Atsiveja. Dar kelios minutės ir farai suras vietą, kur bėglė nutupdė ką tik nuo Valdovų Rūmų nuvarytą “Kamanę”. Vadinasi, reikia kuo greičiau užgrobti keltą... Maždaug toks buvo jos planas. Geresniam sukurti nėra laiko. Bėda užklupo ją šiandien kaip perkūnas iš giedro dangaus.

- Lipam, – paragino kartu atsiskraidintą merginą.

Išlipo lauk, užvertė galvą, apžvelgė giedrą, žvaigždėtą padangę. Toks vaizdas, tarsi į šiaurinį Neries krantą būtų sulėkusios visos miesto tvarkos palaikymo pajėgos. Baugoka. Juk dabar tie vyrukai darys viską, kad bėglė būtų sučiupta. Toks jų darbas. Menkas malonumas jausti, kad prieš tave veikia ištisa organizacija. Supanikuoti neleido tik geležinė savitvarda ir šaltas, blaivus protas, šaltai ir blaiviai apskaičiavęs, kad šansų išsigelbėti vis dar yra, jog tai – ne beviltiškas žygis. Svarbu ir toliau veikti, kaip iki šiol – staigiai, įžūliai, tiksliai, nesiblaškant.

Pamojusi bendrakeleivei eiti drauge, Simona nuėjo prie kelto. Tarp vimanų ir erdvėlaivių eilių siaučiančio skersvėjo gūsis vėl įsisuko palydovei po sijonu.

- Atleiskit... – baisiai susinepatogino. Apsitvarkiusi, atidžiau apžiūrėjo keistai atrodančias paskutines kelto keleives. – Jūs be bagažo? – nustebo, kad tokios ponios leidžiasi į tolimą kelią ne tik be tarnų palydos ir be kalno lagaminų, bet dargi be elementariausių kiekvienai moteriai rankinių. O kad tai didelės ponios, liudijo prabangus vimanas ir prašmatnios vakarinės suknios, kurių kiekviena kainavo bene metinį stiuardesės atlyginimą. – Prašau parodyti bilietus. – paprašė galiausiai.

Simona parodė jai savo spinduliosvaidį.

- Lipam į vidų. Tik be triukšmo.

Sijonas palydovei daugiau neberūpėjo. Taip ir užlipo tuos kelis trapo laiptelius, baltuodama kelnaitėmis.

Užgrobusi erdvėlaivį, Simona išmetė lauk įgulą, kad gerai laivą pažįstantys pilotai ir palydovės ko neprigudrautų, bei moteris su vaikais, kad nekeltų netvarkos. Apėjusi visas kelto patalpas, viską patikrinusi, užrakinusi 25 vyrus viename iš dviejų salonų, pati su svarbiausia įkaite įsitaisė valdymo kabinoje.

- O toliau? – klausiamai pažvelgė į ją įkaitė.

- Paskraidysim.

Įkaitė nusisuko į vietoj lango įtaisytą ekraną, transliuojantį tūrinį vaizdą. Išmesta įgula jau susisiekė su aerouosto valdžia, tad ir policija pagaliau surado vimanų jūroje nusikaltėlės slėpimosi vietą, apgulė keltą lyg priešo tvirtovę. Į erdvėlaivį nukrypo prožektoriai ir spinduliosvaidžiai. Nuo tokio vaizdo įkaitei pasidarė baugoka.

- Jie mus apsupo.

- Matau. Neimk į galvą. Toks jų darbas.

- Kur mes skrisim? – mergina niekaip negalėjo suprasti, kokio stebuklo tikisi pagrobėja.

- Hm... Su tokiu kibiru toli nenubarškėsim, jis juk neturi teleportatoriaus. Pakilsim į orbitą, o ten man duos normalų laivą.

Keltas atsiplėšė nuo žemės. Kartu su juo pakilo ir keletas policijos vimanų, pritaikytų skristi kosmine erdve. Simona pernelyg nesijaudino – tegu seka, vis tiek nedrįs šaudyti. Nė vienas faras nepanorės išgarsėti pasaulyje kaip 26 įkaitų žudikas. O svarbiausia – šalia sėdi ir piloto paliktą obuolį graužia Anastasija. Jeigu ne ši mergaičiukė, vogtą vimaną dar virš Neries būtų numušę. Anastasija Orlova, monarcho Orlovo dukra. Ir Manto Gaudrio, Tarpjūrio valdovo, sužadėtinė, be penkių minučių žmona. Kas drįs nukreipti netgi neužtaisytą ginklą į keltą, kuriuo skrenda tokia svarbi asmenybė?

Keltas sparčiai didino aukštį. Simona niūriai stebėjo ekrane tolstančius žiburius. Štai ten – Senamiestis, štai abidvi pilys ir Valdovų Rūmai po jomis. Tolėliau – stadionas. Upė. Aerouostas. Dar keli kvartalai senų ir naujų pastatų. Tiek ir tėra to šiuolaikinio Vilniaus, prieš kelis dešimtmečius surasto miške, atkasto ir atstatyto. Aplinkui, kiek tik akys užmato – neįžengiama giria, tik kur ne kur spingsi blausūs vienkiemių, dvarų ar nedidelių kaimelių žiburėliai, nutolę vienas nuo kito per dešimtis kilometrų. Turbūt net Gedimino laikais šios vietos buvo tirščiau apgyventos. Laukinė gamta per penkis šimtmečius atsiėmė beveik viską, ką kitados užgrobė apsišaukėlis planetos šeimininkas žmogus. Technokratinės civilizacijos vėžio metastazių išbjaurota planeta bėgant šimtmečiams išgijo, išsilaižė žaizdas ir sužydėjo lyg Adomo ir Ievos laikų rojus.

Kelionė į tremtį prasidėjo.

Simona žvilgterėjo į Anastasiją. Balta kaip sniegas, dabar truputėlį ištepta suknia, ant liaunų apnuogintų petukų krintantys šviesių garbanų kriokliai, simpatiškas veidas: tiesi, linksmomis strazdanėlėmis tarp akių apibarstyta nosiukė, maža burna, taisyklingi bruožai, žalsvos akys, truputį įkypokos, matyt, Orlovai turi rytietiško kraujo, Rusijoje jie ten visi persimaišę tarpusavyje… Graži, miela mergytė, vos aštuoniolika metelių. Ką tik šoko puotoje Valdovų Rūmuose, kur vyko vienas tų pokylių, kai šio pasaulio galingieji pristato aukštąjai visuomenei savo atžalas. Debiutančių balius.

- Pyksti ant manęs?

Anastasija nustebusi atsisuko nuo lango-ekrano.

- Už ką?

- Šiandien pirmoji puota tavo gyvenime. Pati svarbiausia, neskaitant, žinoma, vestuvių. Pirmas žingsnis į suaugusių pasaulį. Pamenu, kaip jaudinausi prieš devynerius metus, vietos sau neradau, ruošiausi, puošiausi... Žinau šią savijautą... O šiandien aš tau viską sugadinau.

- Tu savimi pasirūpink, Simona. Tavo bėdos didesnės.

Simona atsiduso.

- Kol kas sekasi, – tepasakė.

Labiausiai jai šiandien talkino žmonių, niekad gyvenime nesusidūrusių su ginkluotu piktadariu, išgąstis ir iš to išgąsčio išplaukiantis sumišimas bei paklusnumas. Ką ten paprasti žmonės, juk net policija sutriko. Vilnius – rami vietelė, paskutinį sykį didelis sąmyšis čia kilo prieš gerą dešimtmetį, kai kažkoks beprotis išsitraukė iš po skverno spinduliosvaidį ir ėmė šienauti stadione varžybas stebinčius žmones, kol jo paties nenukirto paralizatorių turėjęs sirgalius. Toks negirdėtas neregėtas teroro aktas iki šiol vis dar aptarinėjamas ir visapusiškai nagrinėjamas tiek paprastų žmonių, tiek specialistų. Galų gale, dabar juk VI-asis Vandenio eros amžius, ne Tamsioji Epocha, kai tokių bepročių pasaulyje siautėjo tūkstančiai – visi tie serijiniai žudikai maniakai, dangoraižius griaunantys teroristai, klasiokus mokyklose automatais tratinantys moksleiviai ir kitokie nežmoniškos, psichiką griaunančios mašininės civilizacijos produktai. Šiuolaikinis pasaulis – tikra idilija, tikras aukso amžius, palyginus su tais klaikiais ir barbariškais laikais, todėl specialistai ir suka galvas, ieškodami teroristo agresijos protrūkio priežasčių. Ir štai, praėjus dešimtmečiui, Vilniuje vėl visuotinis aliarmas, vėl tragedija, tik šįkart ne ginkluotas psichas, kurį nukenksminti labai paprasta, bet labai sumaniai ir įžūliai veikiantis įkaitų grobikas. Teoriškai tokia situacija, be jokios abejonės, nagrinėjama visose policijos mokyklose, bet praktiškai nė vienam šios kartos Vilniaus policininkui tokio atvejo nepasitaikė, tad nieko keisto, jog iš pradžių jie sutriko, pakriko ir leido nusikaltėlei perimti iniciatyvą.

Keltas pasiekė 800 kilometrų aukštį. Jau seniai kosmosas. Kiberis įvedė erdvėlaivį į orbitą. Laikas veikti toliau. Simona įjungė komunikatoriaus ekraną.

- Ei jūs, vimanuose! – pašaukė eskortą. – Ar mane kas nors girdi?

Komunikatoriaus ekrane pasirodė barzdota, persikreipusi iš pasiutimo fizionomija. Kochas. Policijos valdininkėlis, kurį galingesnės šio pasaulio jėgos nusprendė paversti negailestingo, o nuo šiandien jau ir kruvino lošimo figūra. Metėsi už teisybę kovoti, puolė piktadarę gaudyti ir nė nepastebi, kvailelis, tų neįžiūrimų gijų, kuriomis juo tarsi lėle manipuliuoja žaidėjai, nusprendę menkute, penktaeile figūra vardu “Kochas” nukirsti kur kas aukštesnio rango, galingesnę, todėl daug pavojingesnę figūrą, vardu “Simona Houp”.

- Girdžiu, kad tu išvirkščia išsiverstum, apskretusi kale!!! – dūko Kochas, savo ekrane matydamas niekaip nesugaunamą savo skriaudėją.

- Klausyk, Kochai, man reikia kovinio erdvėlaivio, pavyzdžiui, “Deltos” modelio drakaro.

- Spindulį į šikną gausi, kad visi šūdai suanglėtų, ne drakarą!!!

- Liaukis, Kochai. Tu vis keikies, keikies, keikies... Duok man tą drakarą ir skirstomės.

Vėl keiksmų papliūpa.

Prieš valandą, kai į pokylių salę įžengė būrys policininkų, jų priešakyje energingai trepsėjo būtent Kochas. Vilnius – monarcho Manto Gaudrio nuosavybė, tad ir vietinė policija jam priklauso, tačiau Kochas, kaip paaiškėjo, ne vilniškis, dirba monarcho jėgos struktūrų aukštesnėse sferose. Nutildęs muzikantus, nutraukęs pokylį, jis paskelbė, jog turi Simonos Houp arešto orderį. Kaltinimas – triguba žmogžudystė. Apstulbusi Simona ir sukrėsta publika staiga sužinojo, jog jinai, pasirodo, nužudė Kocho žmoną ir dvi dukras. Visa salė taip ir aiktelėjo. Laimė, šokas, trenkęs per smegeninę po tokio siurprizo, truko tik akimirką. Simona žaibiškai susiorientavo, kas čia iš tikrųjų vyksta – tada ir įbedė ginklo vamzdį arčiausiai stovėjusiai merginai į smilkinį. Reikėjo kažkaip ištrūkti iš salės, sprukti nuo Kocho. Su seniu Orlovu ir Gaudriu vėliau išsiaiškins.

Kažkas pagaliau nuvijo nuo komunikatoriaus įdūkusį Kochą, ekrane pasirodė kitas pareigūnas.

- Labas vakaras, ponia Houp. Mano vardas – Janušas, – mandagiai pasilabino. – Bijau, kad teks gerokai palūkėti, kol suorganizuosime jums “Deltą”.

Nei laukti, nei derėtis Simona nesiruošė.

- Ar girdėjai, ko reikalauju?

- Taip, ponia, bet...

- Pakartok.

- Jums reikia “Deltos” modelio drakaro.

- Teisingai. Gauk man jį. Duodu lygiai valandą, supratai?

Janušu pasivadinęs pareigūnas kažkur trumpam pasišalino. Po kelių minučių vėl priėjo prie komunikatoriaus.

- Galiu pasiūlyti reiderį. Irgi kovinis laivas, tik mažesnis ir pigesnis. Kariškiai pasiuntė mane velniop, kai užsiminiau apie drakarą.

- Tai ne mano problemos. Laukiu drakaro.

Laikrodis vėl ėmė skaičiuoti tylos minutes. Viena... penkios... dešimt... Simona pašnairavo į Anastasiją. Įdomu, ar patikėjo jinai tokiu absurdišku kaltinimu? Visko gali būti. Ne toks jau jis ir absurdiškas gali pasirodyti mažiau ją, Simoną, pažįstančiam žmogui. Tie, kurie šiandien užsiundė ant jos Kochą, apskaičiavo ne taip jau kvailai. Visa aukštuomenė žino, jog pastaruoju metu Simona Houp sukinėjasi gana įtartinuose visuomenės sluoksniuose ir bendrauja su ne pačiais garbingiausiais verslo pasaulio veikėjais. O jeigu nusmuko iki bičiulystės su subjektais, kurie neįsileidžiami į padorius namus, tai visiškai įmanoma smuktelėti dar žemiau – pas visiškus padugnes ir žmogžudžius. Šitaip mąstys žmonės.

Vėl Janušas ekrane.

- Čia vėl aš, ponia. Vedu derybas su dviem karinėmis bazėmis. Įsikišo Jo Kilnybės Gaudrio vyriausybė, tad reikalai, atrodo, pagaliau pajudės į priekį. Kanclerio Zverevo tie meitėliai su admirolų antpečiais jau nebepasiųs tenai, kur mane, paprastą policininką, siuntinėjo. Kokio konkrečiai drakaro jums reikia? Yra dviejų modifikacijų “Deltos” – pagamintos Marse ir Mėnulyje.

- Velniop modifikacijas! Man reikia “Deltos”.

Dar penkios minutės tylos. Simona kentė tą akivaizdų gumos tempimą, davė policijai valandą, žinodama, kad viena prasme šitas Janušas teisus: kovinis kosminis laivas – ne dantų krapštukas, kioske už kampo nenusipirksi.

Tai įklimpau. – sunkiai atsiduso mintyse.

Politikos ir verslo pasaulis, kad jį kur perkūnai... 90 procentų Žemės planetos gyventojų krapštosi savo ūkeliuose ar dvaruose, mėgaujasi ramiu, idilišku gyvenimu. Vienintelis kontaktas su valdžia – kartą į metus monarchui sumokamas mokestis už žemę ar licenziją verslui. Ir viskas. Valdžiai iš tavęs nieko daugiau nereikia. Tau iš valdžios – tuo labiau. Turbūt tai viena svarbiausių Vandenio epochos ypatybių – tie, kurie nenori kvaršinti sau galvos dėl politikos, gali taip ir daryti. Kad ir kokie valdovai juos bevaldytų, kad ir kokios aistros virtų valdžios viršūnėse – paprastų žmonių jos nepasiekia.

O šalia paprastų žmonių pasaulio gyvuoja kitas – veikliųjų pasaulis. Kažkas panašaus į feodalizmą: viršuje kunkuliuoja veiklus didžiūnų, bajorijos, pirklijos sluoksnis, o apačioje – paprastų žmonių, nedalyvaujančių komercijoje bei politikoje masė, tik šiais laikais nėra feodalinio išnaudojimo, ekonominiai santykiai labiau primena kapitalizmą.

Štai į šį veiklių žmonių pasaulį Simona ir niurktelėjo stačia galva. Energingi, ambicingi žmonės negali ramiai nusėdėti apsnūdusio kaimo gryčioje, siekia karjeros monarcho valdžios struktūrose, puola į didįjį verslą, o tai reiškia neišvengiamą įsipainiojimą į didelius politinius bei verslo žaidimus su labai rūsčiomis taisyklėmis.

Du greta kits kito egzistuojantys pasauliai. Ir niekas nieko netraukia už ausų iš saugaus ir jaukaus nuosavo ūkelio į tą pašėlusį neramiųjų sluoksnį. Bet jeigu jau ten patekai – nežiopsok. Sutryps...

O juk galėjo ištekėti už kaimyno gimtąjame Vidugiryje. Kiek vyrukų jai merginosi miestelyje! Prigimdytų vaikų, pratęstų kurią nors Vidugirio dvarininkų dinastijėlę. Nugyventų, kiek Dievas metelių skyrė, tyliai ir ramiai, kaip vaikystės draugės dabar gyvena, nieko nežinodamos apie jokius Gaudrius, Orlovus, Valdovų rūmus, debiutančių balius, Kochus ir dar bala žino kokius veikliųjų pasaulio žmones bei atributus. Bet ne Simonos būdui toks apgailėtinas gyvaliojimas. Šeima – taip. Vaikai – būtinai, juk ji normali moteris. Bet ne Vidugiryje. Ne tame užkampyje. Uždustų ji ten su savo užmojais. Sudegtų, slopindama neeilinius gabumus, smilkoma iš vidaus neįgyvendintų siekių, neišeikvotos energijos. Nustiptų lyg vištidėje įkalinta laisvę mylinti, apie kalnus ir svaigias bedugnes, apie skrydžius virš debesų ir pašėlusias medžiokles tamsiuose tarpekliuose svajojanti laisva kalnų paukštė.

Pypt! Ekrane pasirodė dar nematytas veidas.

- Labas vakaras, ponia Houp. Aš esu Robertas Konstantineskus. Vadinkit tiesiog Robertu, bus paprasčiau bendrauti. Palaikysiu su jumis ryšį, kol Janušas gaus drakarą.

Derybininką pakišo. Psichologą. Ekrane pasirodęs čigoniškų bruožų rumuno veidas buvo padabintas tipiška sielos labirintų žinovo šypsenėle ir saldžia iki šleikštulio, įsiteikiančia profesionalia grimasa, kuri turėtų sukelti pacientui pasitikėjimą, paskatinti atvirumui ir nuoširdumui, kad išsipasakotum bėdas, įsikniaubęs į petį lyg artimiausiam žmogui.

- Paklausykit, ponia. Nesakau, kad pritariu jūsų poelgiui – pats elgčiausi kitaip, atsidūręs analogiškoje situacijoje, tačiau suprantu jūsų būseną, todėl...

- Eik po velnių! Kur mano “Delta”?

Tik diskusijos su farų psichologu jai betrūko. Tarsi ji nežinotų, už ką policija jiems algas moka...

- Erdvėlaivis tuojau bus čia. Paklausykit, ponia, juk niekas kol kas niekuo jūsų oficialiai neapkaltino. Pamatytumėt, koks Vilniuje skandalas kilo! Įsiutęs kancleris dabar aiškinasi, koks idiotas leido Kochui vadovauti jo paties šeimos žudiko paieškai. Ir arešto orderio išdavimas kelia daug abejonių. Tai kažkoks nesusipratimas. Siaubingas nesusipratimas! Artimiausiu laiku jis bus išsiaiškintas, garantuoju. Patikėkit manimi – dar šį vakarą policijos vadovybė oficialiai jūsų atsiprašys. Todėl prašau tik vieno, ponia. Maldauju jūsų: nedarykite daugiau nieko tokio, kas įstumtų jus į dar didesnę bėdą, kas komplikuotų situaciją.

Simona net įsižeidė.

- Skandalas, nesusipratimas, atsiprašymas... Ką tu čia kliedi, durneli? Kur mano “Delta”?

- Aš tik noriu pasakyti, jog visa ši istorija dvokia, – nepasidavė Konstantineskus. – Nešvarus, labai įtartinas reikalas. Ir tai ne mano asmeninė nuomonė. Tai kanclerio nuomonė. Jo Ekselenciją Zverevą labai nustebino toks keistas Kocho aktyvumas ir dar keistesni jo darbo metodai. Galų gale, jeigu jau jis jus kažkuo įtaria, tai gali paprasčiausiai užsukti pas jus į namus ir ramiai apklausti pagal visas taisykles, kaip padarytų kiekvienas normalus policininkas, negalintis pateikti nė vieno rimto įkalčio, vien krūvą spėlionių. O tas tipas įsiveržė į pokylių salę per patį puotos įkarštį, sukėlė grandiozinį skandalą, puolė švaistytis viešais, niekuo kol kas nepagrįstais kaltinimais, vos ne nuosprendžiais. Visiškai natūralu, jog jus tai išmušė iš vėžių. Suprantu dabartinę jūsų būseną, suprantu, ko bijote, todėl...

- Atsiknisk. Neužliūliuosi.

- Ponia Houp, jūs protinga moteris, negalit nesuprasti, jog niekas nebaus žmogaus, padariusio nusikaltimą šoko būsenoje, ypač jeigu tą būseną sukėlė neteisėti policijos veiksmai. Juolab, kad ir įkaitams kol kas nieko nenutiko, vadinasi, ir nusikaltimo nėra. Kai dėl erdvėlaivio nuvarymo... Ką gi, užmokėsite transporto firmai kompensaciją. Štai ir visos jūsų bėdos... Bet jeigu paliesite įkaitus, jei peržengsite šią ribą, atgal kelio nebebus.

- Atgal? – nustebo Simona. – Atgal pas jus?! Klausyk, drauguži, bijau, jog tau pačiam būtų visai ne pro šalį pasikonsultuoti su kuriuo nors savo kolega.

- Klausyk, Simona, juk jis teisus, – neiškentė jaunoji Orlova. – Grįžk, kol neperžengei ribos.

Simona nustebusi atsisuko į ją, paskui su užuojauta palingavo galvą.

- Na štai... – atsiduso. – Tave jau apdorojo. O juk jis ir įsivažiuoti kaip reikiant nespėjo.

- Bet juk tikrai kol kas nepadarei jokio nusikaltimo.

Simona šyptelėjo, kaip šypsosi mama, klausydamasi naivių vaiko tauškalų.

- Ar matei kada, kaip kaimiečiai skerdžia kiaulę? – paklausė. – Jie ir paglosto gyvulėlį, ir skanėstą po nosimi pakiša, kad tik į kiemą kaip nors išviliotų ir ramiai stovėti priverstų, o paskui šmaukšt peiliu į širdį ir šventė visame ūkyje – skerstuvės.

Susimąsčiusi patylėjo, niūriai pridūrė:

- Kaip juokingai ir kvailai viskas išėjo. Dažniausiai žmonės sužlunga dėl to, kad deramai neįvertina priešo, nesitiki iš jo ypatingų gudrybių, sumenkina jo galimybes, laiko juos kvailesniaias už save. O aš sužlugau juos pervertinusi. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau teks su tais žmonėmis susiremti. Tai labai galingos figūros, todėl tikėjausi rafinuočiausių intrigų, įmantriausių kombinacijų, o jie matai kaip paprastai mane pričiupo? Kochą užsiundė... Ką gi, įkliuvau labai kvailai, bet už tą paršelį visgi esu protingesnė, todėl matau ne tik brukamą skanėstą, bet ir peilį už skerdiko nugaros. Kaip manai, kodėl šitas lunatikas toks meilus ir supratingas? Ogi todėl, vaikuti, kad mums už nugarų, kelto salone, tupi 25 įkaitai. Kol jie ten tupi – farai man aukso kalnus žadės, visas kaltes dovanos ir dar ordiną įteiks už tai, kad išžudžiau įtartino policininko šeimą – kad tik įkaitus paleisčiau. O kai paleisiu – šnypšt spindulį į kaktą ir šventė policijos būstinėje, premijų liūtis gudriems pareigūnams, apgavusiems kvailą teroristę, kuri naiviai patikėjo pareigas einančio policininko garbės žodžiu.

- Bet juk jis sakė, kad...

- Tfu, kad tave! Pamiršk, ką jis sakė! Nejau nesupranti, jog jie paprasčiausiai tempia gumą, bando mane, uostinėja, tyrinėja iš kurios pusės prisikasti, kad išmuštų iš vėžių, supainiotų, nuvargintų ir perimtų iniciatyvą į savo rankas. Tu ką – filmų nežiūri?

- Pasikalbėkim! Aš juk noriu jums padėti! – zyzė rumunas.

- Atstok, nusibodai. Jums liko vos keliolika minučių, todėl užuot pliurpęs niekus, pasistenk surasti man “Deltą” .

- Mes ieškom! – net pašoko psichologas. – Jūs tik nesinervinkit!

- O kas nervinasi? – nustebo Simona. – Ko man nervintis, jei laikau sugriebusi jus už gerklių?

Konstantineskaus veidas pradingo iš ekrano. Vėl tyla ir laukimas.

- Nemanau, kad jie taip paprastai ims ir padovanos tau drakarą, – vėl suabejojo įkaitė.

- Pagyvensim – pamatysim.

- O kas toliau?

- Dar nežinau.

- Manai, yra vieta, kur galima pasislėpti nuo teisingumo?

Simona klausiamai sužiuro į Anastasiją.

- Teisingumo? Aha... – susigaudė. – Tu apie įstatymus ir įstatymo saugotojus.

- Apie juos.

- Nejau rimtai manai, kad įstatymai ir įstatymų saugotojai garantuoja teisingumą?

- O kas gi daugiau?

- Dieve, koks tu dar vaikas, – atsiduso Simona. – Maža nekalta mergytė, žvelgianti į pasaulį tyromis akimis, pilna naivių idealistinių prietarų. Klausyk, Nastia, tu gi monarcho dukra. Nejau tėtis tau dar nepapasakojo, kas tai per pasaulis?

Anastasija gūžtelėjo pečiais, atseit, maža ką jis pasakojo...

- Tada paaiškinsiu konkrečiu pavyzdžiu. Savo šios dienos nutikimu, jei vis dar nesuvoki, kad mūsų – veikliųjų žmonių – pasaulyje, teisingumas visai kitoks, nei paprastos liaudies tarpe. Nežinau, tiki tu, ar netiki, kad esu nekalta ir nieko nežudžiau, bet taip jau yra. Mane pakišo. Kažkas išžudė Kocho šeimą, o kaltę suvertė man. Dėl ko jie taip padarė – ne tavo reikalas, čia mano problemos, bet atsitiko būtent šitaip. Ir ką gi dabar tie tavo be galo teisingi įstatymai puola, ką persekioja teisingumo sargai – Kocho farai? Jie persekioja mane, o ne tikruosius žudikus. Būk gera, paaiškink man, kvailei paskutinei, kur tu čia sugebėjai įžvelgti teisingumą.

Anastasija sumišo.

- Juos suklaidino.

- Va va! Būtent. Pataikei į dešimtuką. Mano priešininkai nukreipė Kocho vadovaujamą pėdsekių rują klaidingais pėdsakais, o tie kvaileliai ir nurūko visu greičiu ten, kurlink juos stumtelėjo. Kaipgi galiu leisti, kad mano likimas atsidurtų tokių žioplių rankose, kad tie kretinai spręstų, ką su manimi daryti, jeigu juos mausto visi, kas netingi? Ir nieko nuostabaus, kad mausto. Policininkas ar teisėjas yra viso labo paprastas, eilinis žmogus. Žmonės, kaip pati žinai, turi pačių įvairiausių silpnybių. Nėra žmonių be silpnybių. O mokant jomis naudotis, labai paprasta žmonėmis manipuliuoti. Vadinasi, galima manipuliuoti ir įstatymais bei teisingumu. Įsiminei pamoką, vaikuti?

- Bet juk tai baisu!

- Tai natūralu. Taip buvo, taip yra ir taip bus, kol egzistuos žmonija. Todėl nesuk man galvos paistalais apie aukštas materijas – man reikia savo subinę gelbėti.

- Nejaugi taip ir pabėgsi krauju aptaškyta, žmogžude prieš visą pasaulį apskelbta?

- O kas man belieka? Apie gynybą galvoti pradėsiu atsidūrusi saugioje vietoje.

Ekrane vėl pasirodė psichologas.

- Ponia Houp, su jumis nori pasikalbėti jūsų vyras. Ar kalbėsitės su misteriu Houpu?

Na štai, jau ir vyrą surado, pas save atsitempė. Kokie operatyvūs… - Simona tylėdama žvelgė į laikrodį. Lygiai po dviejų minučių atsistojo ir prakalbo.

- Viskas, ponai. Jums duota valanda ką tik baigėsi. Drakaro savo ekranuose nematau. Kas įvyks dabar – patys žinote. Prisigudravot, išminčiai.

- Simona! – pasibaisėjo Anastasija. – Nedaryk to! Neik ten, Simona, labai prašau!

- Paleisk rankovę. Neturiu jokio noro dvėsti policijos nuovadoje. Galų gale, esu motina ir visai nenoriu, kad mano Gabrielė taptų našlaite. Be to, ir pačiai dar norisi pagyventi. Žodžiu, man reikia drakaro. Negausiu jo tol, kol tie debilai neįsitikins savo akimis, jog neblefuoju.

Netrukus pro kelto šliuzą iškrito du žmonių kūnai.

Kai grįžusi į valdymo kabiną Simona atsisėdo į savo vietą, Anastasija niūriai tylėjo. Viskas. Riba peržengta. Jeigu prieš tai ir būta abejonių, kad draugė galėtų ką nors užmušti, tai dabar jos išnyko. Dabar viskas aišku... Sutarimo ir net draugiškumo atmosfera, kuri iki šiol tvyrojo kabinoje, nebeliko nė kvapo – tik šalta panieka, sklindanti iš Anastasijos krėslo pusės.

O pati kabina net drebėjo nuo decibelų, sklindančių iš garsiakalbio. Plūdosi vėl prie komunikatoriaus prilindęs Kochas, kažką falcetu spiegė Konstantineskus, juos perrėkti bergždžiai mėgino amžinai įkaušęs Houpas. Sulaukusi pauzės, Simona ramiai priminė, jog kelte liko dar 24 įkaitai ir kad jai vis dar reikalinga “Delta”. Du į gūdžią kosmoso bedugnę lėtai nuo erdvėlaivio tolstantys kūnai, kaip ir reikėjo tikėtis, išjudino reikalą. Pareigūnai suskato gelbėti likusių įkaitų gyvybes ir savo pačių kailius. Drakaras šalia kelto materializavosi po poros minučių.

- Šaunuoliai. Dabar atidžiai manęs paklausykit. – prašneko Simona. – Netrukus pereisiu į kelto gelbėjimosi vimaną ir juo persikelsiu į drakarą. Prilaikykit supermenus iš antiteroristinio dalinio, kad neišdykautų, kadangi su savimi į drakarą imuosi panelę Orlovą. Seniui Orlovui, kaip sako rusai – giliai nusispjaut į Kocho tragediją, jam vienodai šviečia, sugausit teroristę, ar ne. Senis Orlovas turi tik vieną dukrą ir beprotiškai ją myli. Mažoji Nastia – visos Rusijos numylėtinė, didžiausias senio gyvenimo džiaugsmas. Aš net neįsivaizduoju, ką jis su jumis padarys, jei mažylė nukentės didvyriškos jūsų operacijos metu. Apie tai, kad toji pati šalia manęs sėdinti mergina kitą savaitę taps jūsų valdove, žinote ir be manęs. Spėlioti, kaip reaguos Mantas Gaudrys, jeigu jo šaunieji komandosai paliks jį be žmonos, nedrįstu. Palieku tai jūsų pačių fantazijai.

Viskas. Kalbos baigtos. Simona išjungė komunikatorių ir išskrido į drakarą. Patikrinusi, ar nesugadintas, ar neprikaišiota kokių nemalonių siurprizų, įsodino Anastasiją atgal į tą patį vimaną. Grįžo į drakaro kabiną, pasiruošė teleportacijai. Kol kalbėjosi su erdvėlaivio kiberiu, visą tą laiką iš ekrano ją stebėjo vimane sėdinti Anastasija

- Moki pilotuoti, Nastia?

- Taip.

- Kai katapultuosiu vimaną iš drakaro, tiesiog pasakyk kiberiui, kur nori skristi.

- Aš žinau.

- Ką gi, puiku. Po valandos ar dviejų jau gersi kavą namuose, Kremliuje, ir pasakosi saviškiams įspūdžius. Ne tokia jau bloga diena buvo, ką? Puota sugadinta, bet koks nuotykis!

Anastasija žvelgė į ją tokiomis akimis, tarsi jos vimano komunikatoriaus ekranas rodytų didžiausią krūvą šlykščiausių kirmėlių.

Velnias! Negalima šitaip išsiskirti.

Simona nusišypsojo į ekraną.

- Baik raukytis, raukšlių atsiras. Nori, papasakosiu linksmą istoriją? Apie numirėlius.

Anastasija nusisuko.

- Visa Saulės sistema žvengs iki iškritimo, kai ši istorija iškils į viešumą. Kalbu apie tuos senius, kuriuos išspyriau į atvirą kosmosą. Pameni, užgrobusi keltą, apžiūrėjau visas jo patalpas?

Anastasija visgi susidomėjo. Atsisuko.

- Bagažo skyriuje, tarp lagaminų ir visokiausių dėžių bei paketų, radau keistą krovinį – aštuonis karstus su Tarpjūryje mirusių Mėnulio gyventojų palaikais. Giminės turbūt paprašė, kad palaikus atsiųstų į Mėnulį, kur juos kremuos su visomis atitinkamomis apeigomis, ir palaidos tėviškėje, šalia artimųjų. Dabar dviejų jau nebepalaidos...

Anastasijos akys išsiplėtė iš nuostabos.

Simona varė toliau:

- Aš, žinoma, labai negerai padariau, išniekindama palaikus, bet tai man pasirodė geriau už gyvo žmogaus pavertimą palaikais. Tu gi mane pažįsti, Nastia – puikiai žinai, kokia iš manęs žudikė. Per visą gyvenimą neužmušiau nė vieno gyvo sutvėrimo, neskaitant uodų, vorų ir kitokių šlykštynių.

Tik dabar supratusi, kaip Simona apdūmė policiją, Anastasija prapliupo kvatoti. Tokią ją ir iššovė į atvirą erdvę – leipstančią vimano krėsle juokais. Tuo pačiu momentu įsijungė teleportatorius. Drakaras dingo visiems iš akių, išsisklaidė, tarsi jo čia nė nebuvo, o po akimirkos materializavosi už šimtų milijonų kilometrų nuo Žemės, netoli Jupiterio.

Viskas. Kol kas laisva ir sąlyginai saugi.

Toliau – kaip Dievas duos.