Girdėjai?
Sako meilė skrist mokina
ir trenkia besipumpuruojančia lazda,
kai tu vis surimtėt bandai.
Ką brūkštelt atlasan širdies:
kuriam – kurie jausmai?

Jo akys buvo tarsi šuns –
kaipgi galėjau nemylėt?
Sukandus džiaugsmą paiką,
vis lėkdavau ir lėkdavau budėt.

O tas, kurs verkė prieš mėnulį,
nepatikėsi – užkaukė čia pat!
Tad nelegaliai mokiau šokiu,
kaip ant svarstyklių išstovėt.

Ir kaip be trečiojo – kvailelio?
Jis pasakų gi pažiba!
Tik „šposų“ jo nemėgau, ne.

Narcizų būta net kelių rūšių,
bet nekvepia jie taip savai.
Ir patarimas šičia vienas –
jų paturėti privalai...

Pasiutęs tas žemaitis –
įtartinai šoklus tipelis.
Brangusis, man nereikia...
Nors? Gal nepamaišys šlakelis
...dirbtinės stimuliacijos.

Kaip tokioj puokštėj apsieiti be karaliaus?
Negriuvo tiltai anei lieptai linko,
kai jisai tobulai šalia tipeno.

Gal apsistokim ties tavim,
Erzinantis nepatyrimą, jaunikaiti?
Man trūksta, sakykim, paskutinės
„Pavasaris meilėje“ tūbelės...
(Nusišypsau katilui).
Nepaspruksi!