***********************************************************************************
1.

Mantas Gaudrys išlindo iš eglišakių palapinės, saldžiai nusižiovavo, pasirąžė, smalsiai apsidairė aplinkui. Švinta. Kalnų viršūnes jau rausvina tekančios saulės spinduliai.

Brrrr… Vėsoka.

Karpatai – neaukšti kalnai, be sniego kepurių, bent jau čia, šioje vietoje. Aplinkui, kiek tik akys užmato – vien didžiuliai kauburiai ir gilūs slėniai, apžėlę tankiu, neįžengiamu mišku. Mantas stovėjo ant vieno tokio bekepurio kalno šlaito, maždaug pusiaukelėje tarp bukos, pušimis pasišiaušusios viršukalnės ir apačioje besidriekiančio vaizdingo slėnio. Kažkur netoliese, anapus krūmų, linksmai gurga vanduo, matyt, koks upokšnis skuba žemyn, į slėnyje blizguliuojantį ežerą. Medžiuose triukšmauja naktiniai, o gal jau rytmetiniai paukščiai. Gražu, kai apsidairai. Gaivu, įkvėpus oro pilna krūtine. Nuostabus rytas nuostabioje vietoje. Bėda tik viena – Mantas visai neplanavo turistinio žygio. Nei į Karpatus, nei kur nors kitur.

Palikęs nakčia paskubomis iš eglišakių susikrautą palapinę likimo valiai, nušlamėjo krūmais vandens linkui. Siauro, sraunaus, akmenuoto kalnų upelio vanduo šaltas kaip ledas, bet kaip tik tokio dabar ir reikia. Iš pradžių, aišku, baisiai nemalonu, kai šliūkšteli tą kaulus geliančią šaltybę sau į veidą, užtat paskui visas užkaisti, nustoji kratytis nuo rytmečio šalčio, kartu su drebuliu nuvydamas šalin paskutinius snaudulio likučius. Dabar gerai būtų papusryčiauti, tik nėra ko. Kišenėse – visokie niekniekiai, taip pat ginklas – ant rankos lyg kastetas užsimaunamas spinduliosvaidis, dar gertuvė su naminuke – štai ir viskas, kas jam liko iš daiktų po naktinio nuotykio. Ką dabar daryti – tiesiog galva neišneša. Ieškoti žmonių? Kur?

Prireikė daugiau kaip valandos sugrįžti į tą pačią vietą, kurią paliko naktį. Brrr… Vaizdelis ne iš maloniųjų. Paveikslo centre – sulamdytas vimano korpusas. Aplink jį – į visas puses išsvaidytos nuolaužos. Šiukšlyną juosia smūgio bangos išverstų medžių žiedas. Šiurpokas reginys, ypač kai prisimeni, jog vakar buvai atsidūręs pačiame šios velniavos epicentre. Išgelbėjo antigravitatorius. Vimanų susidūrimo ore, kritimo žemėn ar dar kokios avarijos atveju jis panaikina aplink skraidyklę ir jos viduje gravitaciją, todėl kabinoje sėdintis pilotas lieka sveikas. Laimė, vimanas nenaudoja degaus kuro, kaip lėktuvai ar sraigtasparniai senovėje. Nuo ugnies pliūpsnio jokie antigravitatoriai neišgelbėtų. Tačiau gaisro visgi būta, tiesa, nedidelio. Turbūt elektros įranga užsiplieskė, visas degias dalis pernakt susmilkė. Fui… Smarvė neišpasakyta…

Mantas paklaidžiojo po nuolaužomis užverstą sklypą, ieškodamas, gal išliko kas nors, kas praverstų dabartinėje situacijoje, pavyzdžiui, komunikatoriaus, kuriuo galima prisišaukti pagalbą. Velnią čia rasi…Viskas sudaužyta, sulamdyta, apsvilę…

- Tfu, matj tvoju!

Prisėdo ant kažkokio bako, atsuko gertuvės kamštelį, patraukė naminukės nervams apraminti.

O kaip nesikeikti, kaip nespardyti iš pasiutimo gelžgalių, jeigu tupi kalnuose, už tūkstančio ar dar daugiau kilometrų nuo namų, net nežinodamas, kurioje tiksliai vietoje vakar nusitėškei, nes vimaną vedė autopilotas, o pats saldžiausiai pūtei į akį?

Dar pikčiau dėl sužlugdytų šios dienos planų. Tekančią saulę jis turėjo pasitikti namuose, Vidugiryje. Iš pat ryto – pokalbis su ūkio ministru Goldu. Šis jau antrą savaitę bombarduoja jį prašymais suteikti audienciją. Matyt, kažką svarbaus nori aptarti, kitaip tiesiog atsiųstų raštą, negaišintų savęs ir valdovo pokalbiu akis į akį. Paskui – pusryčiai ir pasitarimas su valstybės kancleriu Zverevu. Pirmą valandą – pietūs, po jų – susitikimas su Klėjumi, Tarpjūrio diplomatijos šefu. Maždaug tokia buvo numatyta šios dienos darbotvarkė.

Reikalų iki kaklo, o jis Karpatų gamta grožisi. Nors sprok iš apmaudo.

Ką daryti?

Laukti gelbėtojų? Kol jie tave suras – spėsi kojas pakratyti, kad ir iš bado, pavyzdžiui. Išskrido jis vakar iš Ukrainos gubernatoriaus Karpenkos rezidencijos Kryme, vadinasi, dingusio valdovo paieškos teritorija – nuo Juodosios iki Baltijos jūrų, per visą skrydžio maršrutą… Kas ten šlama? – atsisuko, išgirdęs iš įprasto miško triukšmo išsiskiriantį garsą.

Lyg ir nieko… Tikriausiai paukštis iš medžio purptelėjo.

Visgi įdomu būtų sužinoti, kas nutiko tam sumautam vimanui. Levitatorius driokstelėjo? Daugiau nėra kam. Keista. Vimanas – patikimas, ilgaamžis aparatas. Tarnauja ne vienai savininkų kartai, kaip ir daugelis šiuolaikinių aparatų. Vakar supiltą “Kamanę” prieš 60 metų pirko dar Manto senelis. Ir dar skraidytų mažiausiai keturis dešimtmečius – užtektų jeigu ne Manto anūkams, tai vaikams – garantuotai… Pasitaiko, žinoma, avarijų, niekad nebuvo ir niekad nebus tokios technikos, kuri negestų. Bet vis tiek keista. Nors labiau, ko gero, visgi tiktų žodis “įtartina”. Ne nuostaba, o visokie įtarimai į krūtinę smelkiasi, besidairant po nuniokotą mišką. Juk prieš kiekvieną skrydį vimanas kruopščiai patikrinamas. Kiekviena bent kiek įtartina detalė tučtuojau išimama, metama lauk ir keičiama nauja, kad ir kiek tai bekainuotų. Darbininkų ir lėšų tokiai priežiūrai skiriama pakankamai, o už skrydžio saugumą darbininkai atsako galva, beveik tiesiogine šio žodžio prasme. Tuo rūpinasi slaptosios tarnybos. Juk šia “Kamane” skraido patsai valdovas.

Štai ir graužia širdį bjaurūs įtarimai. Jokia čia ne avarija. Greičiau diversija. Pasikėsinimas.

Och, tetule Milda, ir užkursiu gi aš tau pirtį, kada… hm… jeigu sugrįšiu namo.

Būtent tetos vardas pirmasis šovė įgalvą, pradėjus spėlioti, kas galėjo iškrėsti jam tokią kiaulystę. Kurgi daugiau, jei ne tetos dvare, reikia ieškoti žmonių, šitaip Manto neapkenčiančių, kad imtų galvoti apie galvažudystę, ir šitokių idiotų, kad iš tiesų ryžtųsi suorganizuoti pasikėsinimą? Politiniai priešininkai šalies viduje ir užsienyje niekad nepadarys tokios kvailystės. Kokia prasmė fiziškai likviduoti Mantą Gaudrį? Jo nebebus, bet išliks visa jo administracija su Zverevu, Klėjumi ir Goldu priešakyje. Išliks tūkstančiai asmeniškai Mantui ir jo idėjoms ištikimų valdininkų, kurie ir esant kitam valdovui tęs pradėtus darbus. Juk ir Mantas viso labo tik tęsia prosenelio, senelio ir tėvo varytą politiką. Nieko tas pasikėsinimas nepakeis, nebent kas surengtų masines skerdynes ir fiziškai likviduotų visą Tarpjūrio diduomenę – tūkstančius žmonių, pradedant valdovo giminaičiais, baigiant antro ešelono valdininkais. Ne, tai ne politinių priešininkų darbas. Tik beprotiška, jokiai logikai nepaklūstančia neapykanta sūnėnui deganti teta gali šitaip sukvailioti…

Mantas buvo pusantrų metų bamblys, kai netoli Jupiterio, erdvėlaivio katastrofoje žuvo tėvai. Regentu Manto tėvas testamentu iš anksto buvo paskyręs savo brolį Karolį. Kvailas buvo sprendimas, neapgalvotas, kai dabar pagalvoji. Geriau būtų grąžinęs valdžią Manto seneliui. Kas jau kas, bet valdžia dėdei Karoliui rūpėjo mažiausiai. Tapęs regentu, būsimo valdovo Manto globėju, didžiąją savo laiko dalį jis ir toliau skyrė svarbiausiai savo aistrai – archeologijai, ir, reikia pripažinti, pasiekė šioje srityje gana įspūdingų rezultatų. 20 metų rausė duobes, griovius ir tranšėjas vidury Lietuvos girių, niokodamas pušynus ir nuostabų Neries pakrančių gamtovaizdį, kol neatkapstė seniai visų pamiršto, vien senoviniuose žemėlapiuose teišlikusio, Vilniumi kitados vadinto miesto centrinę dalį. Galėdamas savo aistrai skirti milžiniškus Gaudrių giminės finansinius išteklius, jis dar ir kruopščiai atkūrė, atstatė visas pilis, bažnyčias, Senamiestį, kitų rajonų fragmentus, iliustruojančius miesto atsiradimo, augimo, suklestėjimo ir sunykimo stadijas – nuo pagonių šventyklos Šventaragio slėnyje, iki XXI amžiaus stiklo-plieno-betono pabaisų. Mažai kam žinomos “Istorijos mylėtojų draugijos” diplomą, įteiktą jam už šį grandiozinį darbą, senukas vertino labiau už visus šeimos trilijonus.

Valstybę valdė jo žmona Milda. Galėjo ir jinai spjauti į pareigas, juk tam ir mokamos algos kancleriams, ministrams ir patarėjams, kad atliktų už monarchą visą juodą darbą, tačiau charakteris ne tas. Užaugusi kukliame dvarelyje, nuo pat vaikystės negailestingai kovojusi už būvį, ji ir ištekėjusi už monarcho brolio, nepasikeitė. Niekuo nepasitiki, nieko gero iš žmonių nelaukia, visur lenda, kišasi, visus moko: politikus – politikos, ūkio valdininkus – ekonomikos, saugumiečius – žvalgybos gudrybių. Blaškėsi po Gaudrių valdas lyg būtų karas prasidėjęs, revizavo, tikrino, baudė – natūralu, kad iki tol kuo sklandžiausiai veikęs valstybės valdymo mechanizmas pradėjo buksuoti ir strigti. Natūralu, kadangi žmones erzino nesibaigiantys patikrinimai, priekaištai ir įtarinėjimai. O tvarkai valstybėje pašlijus, atsirado dar daugiau rūpesčių, dar daugiau pagrindo piktintis netikusiais pavaldiniais. Užburtas ratas, kurį puikiai pažįsta kiekvienas vadybos studentas: kuo aktyviau vadovauji ir visur kišiesi, tuo greičiau viskas griūva. Tetulė, žinoma, jautėsi tikra kankine – ničniekas nepadeda su šitiek negandų grumtis, niekas jos pastangų nesiteikia įvertinti. Juk tikrai pavargsta žmogus, stengdamasis absoliučiai viską aprėpti, viską kontroliuoti, visur dalyvauti. Titaniškas darbas – visiškai vienam vadovauti šaliai su pusantro šimto milijonų gyventojų. O kaip nekontroliuoti? Prapuls monarchija, jei duosi valią visiems tiems sukčiams, vagiams ir aferistams, nuo ministro iki valytojos imtinai!

Gal kaltas nemokšiškas darbo organizavimas ir patologiškas nepasitikėjimas žmonėmis? O gal iš vaikystės į kraują įaugęs kompleksas aplinkui matyti vien priešus, kenkėjus ir menkystas? Nė velnio. Tada išeitų, jog ji pati dėl visko kalčiausia – dėl nenumaldomai į bankrotą slystančios valstybės, dėl sugriauto savo gyvenimo, žlugusių svajonių… Negerai išeina. Taip nebūna. Kalti gali būti tik kiti. Pavyzdžiui, nevykėlis vyras. Irgi mat didžiūnas! Jeigu neknapso kabinete, knygomis apsikrovęs, tai kapstosi žemėse lyg paskutinis grioviakasys…

Niekas jos nesuprato, niekas neužjautė, niekas neištiesė pagalbos rankos…

Skirtingai negu sesuo, Mantas didžiąją vaikystės dalį praleido pas senelius Vidugiryje. Matydami, kaip toji nemokša griauna būsimą anūko valstybę, senukai bandė kaišioti jai pagalius į ratus, todėl galutinai susigadino santykius su marčia patys ir nuteikė prieš ją Mantą. Jis tik visai neseniai šį pyktį pakeitė gailesčiu, ir netgi užuojauta. Kai nusiimi juodus neapykantos akinius, pradedi matyti ir suprasti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Ir pamatė jis paprastą kaimo moterėlę, kurią įnoringas likimas įsviedė į visiškai jai svetimą didžiūnų pasaulį. Anaiptol ne kvaila, savaip sumani, labai praktiška, darbšti ir energinga moteris, bet pernelyg smulkmeniška tokioms aukštoms sferoms, nesugebanti mastyti globališkai, negalinti atitrūkti nuo žemiškos buities ir pažvelgti į įvykius plačiau, be ko net stambesnės firmos bosas pražūtų, nekalbant jau apie šimtamilijoninės valstybės galvą. Tokia moteris galėjo tapti puikia šeimininke ištekėjusi už ūkininko, krautuvininko ar smulkaus dvarininko, bet netapo laiminga ir nepadarė laimingų aplinkinių, pakliuvusi į monarchų šeimą, kur gyvena žmonės su visiškai nesuprantamais jai siekiais, užmojais, pomėgiais, vertybėmis, svajonėmis.

Višta tarp erelių.

Vainikuotas monarchu, Mantas sugaišo ne vienus metus tetos privirtos košės kuopimui. Reikėjo pakeisti tetos subinlaižius savais žmonėmis, pertvarkyti administracinį aparatą, įpūsti gyvybę merdinčiai ekonomikai, nustekentai nemokšiškos vadybos, kai didžiausias pavaldinio nusikaltimas – iniciatyva, drąsūs, savarankiški sprendimai, iki menkiausių smulkmenų iš anksto nesuderinti su tetos dvaru. Energingi, talentingi, veiklūs žmonės, tokie kaip Goldas, Klėjus ir Zverevas, išsilakstė pas kitus monarchus arba susitelkė Vidugiryje, aplink Mantą, laukdami, kol šis perims valdžią. Dirbti liko didžiausi apkiautėliai, kuriems tetos įvesta tvarka buvo labai patogi – jokių rūpesčių, jokios atsakomybės, tik siuntinėk į Vilnių ataskaitas ir tiksliai vykdyk iš ten gaunamas instrukcijas. Supuvusi stagnacija kaip Brežnevo Rusijoje.

Penkeri metai praėjo nuo vainikavimo iškilmių kuklioje Vidugirio šventykloje, monarchija atsistojo ant kojų, susigrąžino supergalybės statusą, o tetulė vis nerimsta, vis intriguoja, negalėdama atleisti už tai, kad jis be jokių ceremonijų, jau kitą dieną po vainikavimo, atėmė iš jos visus valdžios svertus ir titulus, nepalikęs net simbolinių.

Vėl paukštis? Ne, ne paukštis – apačioje, tarp medžių kažkas rudo šmėstelėjo. Lokys krūmuose malasi? Ne, lokys per didelis ir per lėtas, čia kažkas mažesnio, vikresnio. Gal vilkas? Mantas dėl visa ko išsitraukė iš kišenės spinduliosvaidžio kastetą, užsimovė ant riešo. Šiaip vilkai žmonių nepuola, bent jau miškuose aplink Vidugirį, bet ką gali žinoti? Plėšrūnas lieka plėšrūnu. Jeigu alkanas, tai kažin ar jam labai sugadins apetitą tas faktas, jog Gaudrių šeimos herbe pavaizduotas į mėnulį kaukiantis vilkas.

Gal stirna? Įdomu, ar veisiasi Karpatuose stirnos?

Mhmm… Sumanymas visai neblogas – susprogdinti vimaną būtent virš Karpatų. Kiti kraštai, virš kurių Mantas šiąnakt skrido namo, apgyventi tirščiau. Ne taip tirštai, kaip XXI amžiuje, kai planetoje knibždėjo 6 milijardai, o Ukrainoje – 50 milijonų žmonių, bet vakar skrendant poros kilometrų aukštyje nebuvo tokio momento, kad nepastebėtum apačioje kaimelio, dvaro ar vienkiemio. Tik artėjant prie kalnų, jau visiškai sutemus, žiburiai apačioje praretėjo ir galiausiai visai išnyko. Įdomu, kodėl? Tokios gražios vietos! Keista, kad niekam nešovė į galvą pasistatyti bent vasarnamio. Dairykis nesidairęs – naktį anei žiburėlio, ryte – anei dūmelio. Jokių požymių, kad netoliese gyventų ar bent stovyklautų žmonės. Puikiai sumanyta. Skrido Jo Kilnybė Mantas Gaudrys namo iš Krymo ir prapuolė be žinios kažkur vidury negyvenamų tyrų. Kol gelbėtojai jį suras – spės gauti galą. Avarijos priežastis? Turbūt levitatorius sprogo. Koks, pagaliau, skirtumas, teisėto paveldėtojo vis tiek jau nebėra, vadinasi pakvips baisia sumaištimi, aršia kova tarp valdžion besiveržiančių grupuočių – Manto pusbrolių, dėdžių, dar tolimesnių giminaičių. Valstybė nugarmės į chaosą ir vėl praras supergalybės statusą, šįkart jau ilgam.

To ir siekta.

Velnias, nereikėjo paleisti tos stirnos. Krūvą mėsos pražiopsojau. – toptelėjo mintis.

Paskui prisiminė medžioklę Vidugirio apylinkių miškuose. Pats niekad nemedžiojo, tąkart tiesiog trainiojosi aplink stovyklą, laukdamas, kol su grobiu sugrįš draugeliai ir prasidės tai, dėl ko čia visi susirinko – geras pasiūžimas. Nuklydo giliau į mišką, netikėtai išėjo į saulės nutviekstą progumėlę… Žolė – iki juosmens, o žolėje – stirna. Tokia nedidukė, švelniu kailiuku, mielu snukučiu, drėgna nosele, pažvelgė į jį blizgančiomis, patikliomis akutėmis… Kokiu žvėrimi reikia būti, kad piltum spindulinį impulsą į šitokį grožį?

Hmm…. Ta-a-a-aip… Bado mirtis velniškai reali, jei esi toks jautrus, jog mintis apie žvėrelio nužudymą ir suvalgymą kelia beveik tokį pat šleikštulį, kaip mintis apie kanibalizmą. Nors ko tik neryja žmonės, kai badas prispaudžia…

Kas per kalnai, kas per prakeikta vieta, kas, po paraliais, išvaikė žmones iš Karpatų? Jeigu sugrįšiu, reikės pasidomėti šiuo klausimu. Vis dėlto – mano valdos. – nutarė. Šitokia didelė teritorija tuščia tuštutėlė. Jeigu niekas nenori gyventi – bus kur mutantus perkelti, tegu malasi kalnuose, užuot puldinėję ūkininkus ir dvarininkus tirščiau apgyvendintose vietovėse.

Kairėje kažkas žvangtelėjo. Toks pats garsas, kaip prieš kelias minutes, kai susinervinęs Mantas nuspyrė gelžgalį.

Neišsiduodamas, kad išgirdo ir sukluso, pasuko akis kairėn, kampiniu regėjimu užfiksavo rudą žmogaus figūrą. Dešinėje dar vienas… du… trys žmonės… Na štai. Vilką mini, vilkas čia. Mutantai. Tik jų ir tetrūko šiandien iki pilnos laimės.

Nespėjo baigti minties, o už jo jau pasigirdo šnopavimas, matyt, vienas pusžmogis užėjo iš užnugario. Dar akimirka ir Mantui ant kupros šliumšterėjo kažkas sunkaus, o prieš akis blyksterėjo peilio metalas.
Refleksai suveikė žaibiškai. Iki automatizmo ištreniruotas kūnas, nelaukdamas sąmoningos smegenų komandos, pats permetė dvokiantį užpuoliką per save, tėškė jį ant žemės, primynė batu gerklę, nukreipė ranką su spinduliosvaidžio kastetu išsigimėliui į snukį… Stop! – tik dabar įsijungė blaivus protas. – Nereikia kraujo…

O toliau prasidėjo kažkas nesuprantamo. Nesuprantamo mutantams, bet ne Mantui.

Pamatę, kaip žaibiškai ir lengvai buvo sudorotas jų draugelis, penki rudais kailiais apsitaisę mutantai, panašūs į istorijos vadovėlių paveiksliukuose vaizduojamus urvinius žmones, įsiutę suurzgė, įtempė lankus – į Mantą nuzvimbė penkios strėlės. Mirtis atrodė neišvengiama, tačiau taikinys, didžiausiam šaulių nustebimui, nė iš šio, nė iš to pradingo, tarsi jo čia nė nebūta, o po akimirkos atsirado per kelis metrus nuo tos vietos, kur buvo anksčiau. Taikinio neradusios strėlės viena po kitos subarškėjo į metalinį vimano korpusą, sukrito į pelenus ir suodžius.

Dar penki šūviai – ir vėl tas pats rezultatas: taikinys išnyko, o kai vėl atsirado, buvo atsidūręs visai kitoje vietoje.

Mutantai išvertė akis, net apatinės lūpos visiems penkiems atvipo iš baisingos nuostabos. Burtininkas? Kerėtojas? Kažkas visiškai nesuvokiama darėsi šioje miško aikštelėje.

Mantas ir pats buvo nutaisęs panašią fizionomiją, pirmąsyk savo akimis pamatęs, kokius triukus išdarinėja instruktoriai karinio apmokymo centre, kur treniruojami Tarpjūrio armijos legionieriai. Kareiviai šaudė į instruktorių iš visų rūšių ginklų – arbaleto, senovinio šautuvo, šiuolaikinio spinduliosvaidžio – jokio rezultato. Kol strėlė, kulka ar spindulinis impulsas įveikdavo atstumą tarp šaulio ir aukos, pastaroji spėdavo pradingti ir atsirasti saugioje vietoje.

Iš pradžių jis pamanė, jog instruktorius turi teleportatorių – išnyksta iš vieno taško ir atsiranda kitame tokiu pat būdu kaip kosmosu juda šiuolaikiniai erdvėlaiviai. Paskui jam parodė tą pačią treniruotę, nufilmuotą pagreitintai. Sulėtintame filme puikiai matėsi, jog šaulys juda lėtai, kulka, kaip jai ir priklauso, taip pat skrieja sulėtintai, o štai instruktorius juda kaip judėjęs, tarsi jam negaliotų visuotiniai gamtos dėsniai, tarsi jis būtų iškreipęs aplink save laiko tėkmę. Būtent taip viskas ir vyksta – karys valdė laiko tėkmę aplink save. Užpuolikui prabėga sekundė, jam – dešimt. O per dešimt sekundžių galima tikrai nemažai žingsnių į šalį nuo pavojingos vietos nužengti.

Pasinaudojęs mutantų sumišimu, Mantas užsimovė ant kairės rankos smiliaus paralizatoriaus žiedą, dūrė pirštu paeiliui į kiekvieną užpuoliką ir sulig kiekvienu judesiu nurodytasis urvinis krito ant žemės, tarsi dalgiu pakirstas. Išvartęs juos lyg kėglius, apėjo katastrofos vietą, išnaršė visus užkaborius, ieškodamas, ar nesislepia kur tarp nuolaužų daugiau mutantų. Lyg ir ne… Aha!… Dar vienas. Tiksliau, viena. Ir ne mutantė.

Pusžmogiai tysojo, suvirtę vaizdingomis pozomis ant smėlio. Snukiai – už baisius baisesni. Vienakis padaras su trimis ausimis, kurių viena dygo pakaušyje – pats gražiausias iš visos šutvės, jeigu tik šiuo atveju apskritai tinka sąvokos “gražus – negražus”. Tiksliau būtų pasakyti – panašiausias į normalų žmogų, kokį jį Motulė Gamta suprojektavo. O kiti… Fui… Šlykštu žiūrėti. Mantas – išsiauklėjęs žmogus, nebado pirštais sutikto luošio, nekikena iš jo kupros ar šleivų kojų, bet kas bjauru, tas bjauru ir nieko čia nepadarysi. Subjaurotas kūnas normaliams žmogui negali kelti estetinio pasigėrėjimo.

Gerai, bala jų nematė, šitų beždžionių. Žvilgsnis vėl sugrįžo prie ką tik atrastos mutantų aukos, kuri surišta voliojosi tarp nuolaužų.

Nedidukė, trapi, jauna mergina, iš pažiūros dar visai paauglė. Guli, visa apmązgyta virvagaliais ir išplėstomis iš baimės akimis stebi artėjantį Mantą. Tasai palinko virš jos, atmazgė virves, ištiesė ranką, kad padėtų atsistoti. Tą pačią akimirką palei gerklę švystelėjo aštrus skardos gabalas – vos spėjo atšokti šalin.

Žingtelėjo atgal, pasičiupinėjo gerklę. Nieko baisaus, tik pradrėksta truputėlį.

- Nesiartink! – grėsmingai suurzgė pro sukąstus dantis mergina. Žvelgė taip, tarsi Mantas jau be kelnių prieš ją stovėtų.

- Duokš man tą gelžgalį.

- O tu pabandyk pasiimti.

Ji taip ir nesuprato, kas atsitiko sekančią akimirką. Rodos, Mantas ką tik stovėjo per porą metrų nuo jos, rodos, skardgalis buvo tvirtai suspaustas dešinėje rankoje, o paskui staiga pasijuto ginklo nebeturinti, vis dar tebegulinti ant žemės ir žvelgianti į Mantą, kuris dabar stovėjo visai kitoje vietoje ir ramiausiai valėsi smėlėtas, pelenuotas kelnes. Kažkokia mistika… Momentas, kai ji neteko ginklo, tarsi iškirptas iš atminties…

- Aikido, – lakoniškai paaiškino Mantas.

- Kas?

- Aikido. Senovinis savigynos menas.

Nuostabą merginos veide vėl pakeitė baimė. Nuo tokio priešo neapsiginsi. – persigando, supratusi, jog atsidūrė visiškoje Manto valioje. O šis, baigęs purtyti žemes nuo kelnių, jausdamas savo pranašumą, vertinančiai perliejo žvilgsniu per gulinčios kalnietės kūno landšaftą – per visus tuos klonius, iškilumus ir kitus vyro akiai mielus nelygumus. Daili… Veidas nestandartinis, ne visiškai taisyklingų bruožų, todėl įdomesnis už serijinės gamybos lėlyčių snukučius, kuriuos užmiršti jau po kelių minučių. Ilgos, tamsios garbanos, maža, tiesi nosiukė… Och graži!… Klubus dengia ar tai trumpas sijonas, ar tai platūs šortai. Krūtinę – dvi kryžmai surištos skaros. Ant kojų – sunešioti sportbačiai. Išsiterliojusi visa iki ausų – ir žemėmis, ir suodžiais nuo vimano nuolaužų, bet puikaus bendro vaizdo tai negadino.

Nečionykštė, – padarė išvadą. Bet kokiu atveju – ne paprasta kalnietė. Subtiliais veidais paprastų žmonių Dievas nelepina. Gamtoje tokių klaidų nebūna. Kiekviena kasta turi savus grožio standartus, todėl nereikia būti genialiu fizionomistu, kad atpažintum aukštesnio lygio žmogų, tegu jis būtų ką tik iš pelkės išlindęs, visas maurais apkibęs… Kalba, suprantama, eina apie vidinį žmogaus išsivystymą – dvasinį, intelektualinį, ne apie sąlyginius socialinius rangus, kuriuos labai nesunku užsitarnauti ar nusipirkti.

Aristokratė arba girinukė. Nėra gražesnių moterų už girines.

Na štai, – pagalvojo. – Keikiau kalnus, kad negyvenami, o juk čia visos trys rasės atstovaujamos. Ana ten šeši išsigimę pusžmogiai voliojasi, štai čia jauna girinukė, viršžmogių rasės atstovė, na ir, žinoma, aš pats, paprastas normalus žmogelis.

Mantas stebėjo merginą, mergina – Mantą. Išsigandusios, budrios akys.

- Betgi tu ir ragana.

Kalnietė atsisėdo.

- Kas tu toks?

- Mantas. O tu?

- Varia.

Varvara, vadinasi. Variuša… Kaip keista. Kai moteris graži, net keisčiausias vardas pavirsta baisiai maloniu, ausis lyg gražiausia muzika glostančiu žodžiu.

- Jau aprimai, ar tik ilsiesi, ruošdamasi dar vienam kovos raundui?

- Su tavim pakovosi…

- Taigi.

- Ką tu čia veiki?

- Atėjau apraudoti savo vimano.

- Šit kaip? Vadinasi, tai tu šiąnakt kalnus sudrebinai?

- Ne aš. Vimanas. – Mantas vėl žengė link jos.

- Nesiartink!

- Eik po velnių, nustok maivytis, – priklaupė prie jos, apžiūrėjo plaštaką. – Žiūrėk, kaip susipjaustei tuo gelžgaliu… Nespurdėk! Juk už rankos tau paėmiau, ne po sijonu grabalioju… Skauda? Gerai, necypk, pats žinau, kad skauda… Pakentėk truputėlį, aš tuojau… Štai ta-a-a-aip… ir va šitaip… Na? Taip geriau? Dabar apsirišk kuo nors. Lieki skolinga bučkį…

Monotoniškas jo bambėjimas Varią nuramino. Atgavusi iš jo savo ranką, išpūtė akis.

- Kaip tau tai pavyko?

- Kas?

- Man nebeskauda.

- Puiku. To ir siekiau. Būtų čia dėdulė Norkus – jis tau ir žaizdą užgydytų per kelias valandas.

- Koks Norkus?

- Vidugirio žiniuonis. Aš tik paprastas mėgėjas, nevykėlis jo mokinys. Neturiu tiek vidinės energijos, kad sublizgėčiau tarp ekstrasensų. Galiu nuimti skausmą, galiu suteikti pirmąją pagalbą – tuo mano menas deja ir baigiasi. Tu gi girinė, pati turėtum žinoti, kaip tai daroma.

- Aš ne girinė. Girinė buvo mano mama.

- Aha, vadinasi, mišri šeima. Ką gi, pasitaiko ir tokių dalykų šiame pasaulyje.

- O kas tu toksai?

- Jau sakiau. Mantas. – jo žvilgsnis slysterėjo žemyn, užstrigo ties krūtine. Jiems besipešant, skaros atsipalaidavo, beveik atidengė tai, ką turėjo slėpti. Pasekusi žvilgsnį, Varia nukaito lyg uoga, skubiai susitvarkė. Reakcija į žvilgsnį buvo tokia miela, tokia moteriška, kad Mantas vos susitvardė jos nepabučiavęs.

- Kur ir kaip jie tave sučiupo? – paklausė.

Kaip ir Mantą, nelaimė ją ištiko šiąnakt, tik nepalyginamai baisesnė. Užpulta ir padegta sodyba, pati Varia – pagrobta nežinia kokiam tikslui, gal tiesiog pasismaginimui, o gal kaip nuotaka genties vadui, kad veislę pagerintų. Kas ištiko šeimą, Varia nežinojo. Kai mutantai nusitempė ją į mišką, sodyba tik pradėjo degti, tėvas vis dar šaudė į užpuolikus, o kas nutiko broliui, seseriai ir motinai, ji nebematė.

Kancleris Zverevas kasdien pakloja Mantui ant stalo nusikaltimų, katastrofų, neramumų, kitokių tą parą šalyje įvykusių nelaimių suvestinę ir beveik kasdien joje minimi mutantų užpulti ūkiai ar net mažesni kaimai. Tikra dievo rykštė, tie pusžmogiai. Ką gi, šiandien atėjo laikas ir pačiam su šiuo nemaloniu reiškiniu susidurti…

- Toli nuo čia namai?

Varia papurtė galvą, mostelėjo ranka į slėnio pusę.

- Eime, pažiūrėsim, ką jie ten pridirbo.

Atstumą kalnuose išmatuoti gana kebloka. Tikslas, rodos, ranka pasiekiamas, tereikia nusileisti į slėnį, pakilti priešingu jo šlaitu, ana ten, visai netoli, žvelgiant iš katastrofos vietos, o paskui persiropšti per keterą ir nusileisti į gretimą slėnį. Akims tokia kelionė visai nebaisi – vienas juokas, juk visas maršrutas kaip ant delno. Kas kita – kojoms ir plaučiams. Nepratęs tiek daug vaikščioti pėstute, juolab kalnuota vietove, stačiomis nuokalnėmis ir įkalnėmis, Mantas vos spėjo paskui kalnuose gimusią ir augusią merginą.

- Ufff… Palauk, nelėk tu šitaip… Pailsėti reikėtų.

Pailsėti nuvirto tiesiai ant žolės prie ežero, pačiame slėnio “dugne”. Atgavęs kvapą, Mantas nusispyrė batus, nusimetė viršutinius drabužius, įsibėgėjęs pūkštelėjo į šaltą vandenį. Kaifas! Ir atsigaivino, ir prakaitus nusiplovė. Visai buvo sušutęs nuo greito ėjimo. Varia liko budėti ant kranto, gavusi spinduliosvaidį. Katastrofos vietoje pasilikę mutantai atsipeikės ne anksčiau kaip po poros valandų, tačiau kur nors netoliese gali slapstytis daugiau jų gentainių. Atsarga gėdos nedaro.

- Tavo eilė. – išbrido, visas varvantis.

- Nusisuk.

Nusisukt nusisuko, bet sėdėti nežiūrint, tačiau žinant, kas dedasi už nugaros, pasirodė daug sunkiau,
negu žiūrint… Dar leisdamasis šlaitu link ežero, žvelgdamas į priešais einančios Varios nugarą, pasijuto nei šiaip nei taip. Prisiminęs Anastasiją – visai susigėdo. Maskvoje sužadėtinė laukia – mylima ir mylinti moteris, be kelių savaičių žmona… Visai savęs nebevaldau… Gerai žmonės sako: kuo vyras toliau nuo namų, tuo daugiau jo kelyje pasitaiko gražuolių.

- Gali atsisukti! Aš – jau!

Pagaliau…

Varios tėvų ūkį pasiekė gerokai po pietų. Kuo arčiau tikslo, tuo niūresnis darėsi merginos veidas – nujautė, ką pamatys. Iš didelio ūkio beliko didelė gaisravietė. Supleškėjo troba, sudegė ūkiniai pastatai, angaras su vimanu, sveiki liko tik šulinys akmeniniu rentiniu ir atokiau, prie kūdros kėpsanti pirtelė. Kai kur iš po suanglėjusių rąstų krūvos vis dar smelkėsi dūmai, apačioje, po rąstais, tebesmilko žarijos. Smarvė neišpasakyta, ypač ten, kur būta tvarto. Po kiemą, keldama velnionišką triukšmą, blaškėsi apsvilusi, paklaikusi iš skausmo višta. Mantas pribaigė ją spinduliosvaidžiu. Ir paukštis nebesikankins, ir jiedu su Varia turės ką užkrimsti vakarienei.

Paslampinėjo abu po gaisravietę, patys nežinodami, ko ieško, paskui Varia staiga aiktelėjo, puolė prie šulinio. Atsekęs paskui ją, Mantas išvydo ant žemės tįsantį nebegyvą vyrą, pribadytą strėlių tarsi pagalvėlė adatoms laikyti. Dievulėliau! – net nusipurtė, pirmąsyk gyvenime pamatęs ne natūralia mirtimi mirusio, ne karste pašarvoto, bet nužudyto žmogaus lavoną.

- Tėvas?

Suklupusi prie kūno Varia niauriai linkterėjo.

Nieko kito rasti čia Mantas ir nesitikėjo. Gaisravietės ir krūvos lavonų – tai viskas, kas lieka po mutantų antpuolio. Sumišęs pasikrapštė pakaušį: ką toliau daryti? Vėl susigėdo: merginai nelaimė, o man terūpi kaip namo parsikapstyti… Bet juk ir apie tai reikia galvoti, kas iš to, kad stovėsi Variai už nugaros ir su užuojauta linguosi galvą…

Dviejų jo “Aš” – žmogiško, pilno užuojautos baisios nelaimės ištiktai merginai ir praktiško, veiklaus, ieškančio išeities iš susidariusios situacijos, ginčą Manto galvoje ir širdyje nutraukė akys, pamačiusios negyvo vyriškio marškinių kišenėje į storo popieriaus lakštą panašaus aparato skiautę. Jergutėliau! Čia gi KOMUNIKATORIUS!!!

Kad tik veiktų!!!

- Nusisuk. – paprašė.

Varia nustebusi pakėlė į jį drėgnas akis.

- Reikėtų strėles ištraukyti. Tau nepatiks toks vaizdelis.

Varia nusisuko. Mantas išlaupė strėles, pasiėmė komunikatorių.

- Viskas, gali atsisukti. Einu kviesti pagalbos, paskui palaidosim.

Pasitraukė toliau, maigydamas tą skiautę. Ekranas nušvito.

- Šūdas… - nusivylė, perskaitęs užrašą: “Sutrikimas. Nėra atgalinio ryšio”. Kažkuri strėlė pradūrė aparatą, sugadino. – Ką gi, pabandysim išsiversti be atgalinio ryšio.

Surinko Zverevo adresą, pranešė apie katastrofą, nuramino, kad liko sveikas ir gyvas, nurodė apytikrę katastrofos vietą. Kaip tiksliai vadinasi ši vietovė – perkūnas žino, bet nieko baisaus – suras pagal komunikatoriaus signalą.

Na štai, kol kas viskas. Nuotykis pasibaigė, tuojau atlėks saviškiai. Kaip tik vakarienei spės namo
parsirasti.

Atsisuko į Varią. Klūpo kaip klūpojusi. Meldžiasi.

Apeidamas gaisravietę, viską atidžiai apžiūrinėdamas, buvo pastebėjęs darže, prie sugriauto šiltnamio įbestą kastuvą. Dabar pasiėmė jį, apsidairė, ieškodamas tinkamos vietos duobei, pasirinko sodą, pasispjaudė delnus ir kibo į darbą, vis užmesdamas akį į Varią, vis apsidairydamas aplinkui, ar nesiartina mutantai. Vietovė atvira, visas slėnis – kaip ant delno, matyti toli aplink sodybą, todėl iš netyčių niekas neužklups. Miškas irgi pakankamai toli, kad ten besislapstančių priešų paleistos strėlės nekeltų pavojaus nei jam, nei merginai…

Mutantai… Perkūnas žino, iš kur jie atsirado – niekas nieko tiksliai negali pasakyti, tik šimtai visokiausių versijų prikurta ir iki šiol tebekuriama. Kai kas jų kilmę sieja su XX amžiuje įsisiautėjusiomis narkomanijos, alkoholizmo epidemijomis, seksualine revoliucija, visiškai sujaukusia žmonijos, bent jau baltosios rasės, genofondą. Šiuolaikiniam žmogui nelengva patikėti, kad šios blogybės galėjo pasiekti šitokį mastą, tačiau kai pasižiūri XX amžiuje sukurtus filmus, kai paskaitai tuometinę spaudą, kai pasirausi archyvuose, patyrinėji statistinius duomenis, žiūrėk, imi ir patiki. Plaukai pasišiaušia: tikra Sodoma ir Gomora.

Kitos versijos labiau akcentavo techninę civilizacijos pusę. Užterštumas, industrijos monstrai, masinio naikinimo ginklai ir dar begalė pačių įvairiausių mielų dovanėlių, kurias taip dosniai paliko ateities kartų džiaugsmui XX amžiaus pabaigoje galutinai išprotėję technokratai negalėjo nepaveikti ateities žmonių. Civilizacijai žlugus, technokratų ainiai per kvailumą ar tiesiog nežinojimą, apsigyveno šalia apleistų, užmirštų chemijos sandėlių ar prakiurusių atominių reaktorių ir pradėjo gimdyti velniai žino ką.

Kiti žinovai kaltino XXI amžiaus pradžioje įsisiautėjusius genetikus. Pasižaidimai su DNR, bandymai klonuoti žmogų, niekieno nekontroliuojami eksperimentai kryžminant žmogaus genus su gyvūnų ir augalų genais baigėsi tuo, jog dabar, praėjus 500 metų, žmonės nebeturi kur dėtis nuo įvairaus plauko pusžmogių, pusgyvulių ir kitokių išsigimėlių antplūdžio. Pabandyk juos dabar sugaudyti, išnaikinti, jei toks gudrus, pabandyk peršukuoti visą planetą užklojusias girias. O juk jie dar ir dauginasi, bjaurybės…

Buvo ir tokių versijų, kur paistoma apie kažkokius atmosferos sluoksnius, kurių tankis periodiškai svyruoja, todėl pražūtingas kosminis spinduliavimas tam tikrais laikotarpiais svilina planetos paviršių smarkiau, išprovokuodamas mutacijas gamtoje.

Nesupaisysi, kieno teisybė. Tikriausiai kažkiek tiesos glūdi kiekvienoje iš šių teorijų, turbūt visi jose išvardinti faktoriai daugiau ar mažiau prisidėjo prie to, kad planetoje dabar gyvena žmonės, viršžmogiai ir pusžmogiai. Technokratinė civilizacija griuvo su tokiu trenksmu, jog žmonės beveik šimtmetį gyveno užgultomis ausimis. Suirutė, chaosas, epidemijos, karai – niekam tada statistika ir demografiniai tyrinėjimai nerūpėjo, svarbiausia išgyventi. Ištisas šimtmetis iškrito iš žmonijos istorijos, todėl atsekti, kuri versija teisingiausia dabar paprasčiausiai neįmanoma. Kaip ten bebūtų, iš to chaoso gelmių išniro visi dabartiniai pasaulio gyventojai: naują civilizaciją ant senosios griuvėsių statyti mėginantys Manto gentainiai, miškuose uždarą ir paslaptingą savo gyvenimą gyvenantys viršžmogiai giriniai ir po tuos pačius miškus besivalkiojantys sulaukėję, fiziškai ir psichiškai išsigimę mutantai.

Mantas išsiropštė iš duobės, nusipurtė smėlį nuo drabužių, pažvelgė į Varią. Širdį spustelėjo gailestis… Norisi paguosti, tik nežinia kaip. Ką tokio pasakyti, kad aprimtų? Ar gali paguosti žodžiai? Atseit, neverk, viskas bus gerai… Koks, po velnių, gerumas, jeigu tėvas subadytas, motina, brolis ir sesuo sudegė, namų nebėra, o ji pati liko visiškai viena visame pasaulyje?

O gal kaip tik šito jai dabar ir reikia – beprasmiškų, banalių frazių, kurios situacijos nepakeis, vilties neįžiebs, patirtos skriaudos neatitaisys, tačiau sušildys širdį vien jau tuo, kad jis jai tuos žodžius taria, kad rūpinasi ja, palaiko?

Prieš tris metus jo sesuo Austėja pagimdė dvynukes, o po savaitės viena mergytė mirė. Širdies yda. Gana įprastas dalykas senose aristokratų giminėse, tikras stebuklas, kad pats Mantas su Austėja gimė be jokių fizinių ir psichinių anomalijų. Turbūt todėl, kad keturios iš eilės Gaudrių kartos ėmė žmonas iš paprastų šeimų – įliejo į seną giminės ąžuolą šviežių, sveikų syvų. O sesei nepasisekė. Numirė mergaitė, visgi išplaukė į paviršių susidėvėję šeimos genai. Užėjo jis tądien į Austėjos kambarius, rado ją maitinančią krūtimi antrąją mažylę. Vyras laidotuves organizuoja, giminės dar nespėjo susirinkti, tarnai irgi kažkur išsilakstė, turbūt tais pačiais laidotuvių reikalais – liko visiškai viena. Sėdi, spausdama prie krūtinės Gustę, šypsosi jai kaip tik motinos savo kūdikiui moka šypsotis, o išgirdusi atėjus brolį, pakėlė į jį akis – tam net plaukai ant pakaušio sukrutėjo, koks tuščias ir juodas žvilgsnis – tarsi šalta kapo duobė prieš jį būtų atsivėrusi. O jisai stovi kaip baslys, vėpso į sielvarto sugniuždytą sesutę, pats vos nežliumbia nuo tokio vaizdo ir… tyli. Nerado žodžių, nors tu jį pjauk. Stovi lyg paralyžuotas, net nepalietė sesers, nespustelėjo broliškai peties: laikykis, sesute, aš su tavimi… Taip ir išcimpino iš kambario susikūprinęs, susigėdęs, lyg aprėktas šuo. Keikėsi, kad išvis čia atvažiavo, plūdo save paskutiniais žodžiais, jausdamasis šaltu, bejausmiu, beširdžiu šunsnukiu… Tokiu jį, tiesą sakant, visi ir laiko.

Jeigu sesers paguosti nesugebėjo, ką jau kalbėti apie visiškai nepažįstamą merginą? Kiek tokių merginų dabar rauda plačiose Gaudrių giminės valdose, prie mutantų sudegintų sodybų arba maro epidemijos siaubiamoje Pietų Ukrainoje? Išprotėsi, kiekvieną guosdamas. Pagaliau, jo kaip valdovo darbas – ne žliumbti, ne per petį nuskriaustiesiems tapšnoti, bet padaryti taip, kad nuskriaustųjų būtų kuo mažiau.

Metė šalin kastuvą, priėjo prie Varios.

- Palaidoti reikėtų.

Mergina klusniai linkterėjo.

Užkasė tėvą, apkaišė kauburį darželyje nuskintomis, po gaisro apvytusiomis gėlėmis.

- Rytoj užpirksiu mišias Vidugirio šventykloje.

Varia vėl linkterėjo, paskui pakėlė į jį savo žalias drėgnas akis.

- Ačiū.

Mantas trūktelėjo pečiais: būta čia ko.

Mergina lėtai apžvelgė kalnų viršūnes, žvilgsnis sustojo ties ta vieta, iš kur jie nusileido į slėnį, kur liko katastrofos vieta su mutantais, jei tik šie nepabudo ir neišsilakstė..

- Prakeikti išsigimėliai! – sumurmėjo, stipriai sugniauždama kumščius.

Mantas nustebęs į ją sužiuro.

- Kokia prasmė keikti žvėrį už tai, kad jis žvėris?

- Užmuščiau, jei dabar pasipainiotų kuris nors iš jų po ranka! – nuožmiai blyksterėjo akimis mergina.

Mantas nusišiepė.

- Šaunuolė. Iškart geriau pasidarys. Pasaulyje atsiras dar vienas galvažudys, o tu tiesiog kaifuosi, kai atsipeikėsi ir suprasi, ką padarei… Aha, štai ir maniškiai pasirodė…

Netrukus prie trobos be garso nutūpė prabangi “Kamanė” ir kovinis vimanas su kareiviais. Virš slėnio ratus suko dar dešimt kovinių skraidyklių. Mantas kreivai šyptelėjo, jas suskaičiavęs. Anksčiau reikėjo stropumą rodyti. Vakar Zverevas tikriausiai trenkė kumščiu į stalą: kas per fignia, kaip atsitiko, kad pražioplinot šeimininką, vėplos, neraliuoti!? Vėplos neraliuoti apsidraudė – visą eskadrilę atsiuntė, kad dar ko nenutiktų. Angaro darbininkus dabar tikriausiai tardo, kad išsiaiškintų, kas atsitiko levitatoriui… Energingi po laiko…

Och, tetule tetule… Ką gi man su tavim tokia daryti? – tyliai atsiduso, prisiminęs pagrindinę šios dienos nuotykio organizatorę.

Dar vakar Austėja skambino, pasipiktinusi brolio elgesiu su teta. “Uždarei ją dvare, nieko nebeįleidi, nieko nebeišleidi, dvaras apgultas legionieriais lyg priešo tvirtovė, net komunikatoriai iš visų dvariškių atimti, visiškai atkirstas ryšys su išoriniu pasauliu… Gėdos turėtum, broleli, šitaip su pamote elgtis!”

Mantas niekad nepasakojo jai apie visas santykiu su teta peripetijas, o pati teta, suprantama, irgi nesigirs. Kur jau ten. Juk jinai – nelaiminga moteris, šviesios dienos gyvenime nemačiusi, o dabar, senatvėje, dar ir pasiutėlio sūnėno terorizuojama. Šitą ji moka – sugraudinti jautresnę širdį. Ir patiki žmonės. Iš kur jiems žinoti, kas Gaudrių šeimoje dedasi iš tikrųjų? Iš šalies pažvelgus, tikrai susidaro įspūdis, jog Mantas vargšei tetai ramybės senatvėje neduoda… Nepasakos gi teta Austėjai apie mažiausiai keturis pasikėsinimus į tą patį sužvėrėjusį sūnėną. Du kilerius sučiupo Vidugirio apsauginiai, vienas jau į rūmų teritoriją buvo įsmukęs. Visgi saugo Dievas Mantą, nes ir bomba, įkišta į vimaną, nesuveikė. Vėliau ją aptiko mechanikai, atlikdami eilinę techninę apžiūrą. O pyragėlius su cianido įdaru, kuriuos iškepė tetulės papirkta dvaro virėja, nudžiovė ir po stalu surijo Kudlius. Vargšas šunelis savo gyvybės kaina išgelbėjo šeimininką…

Šito svetimiems nepapasakosi. Tada ir auka savęs pavadinti nebebus kaip.

- Jūsų Kilnybe! – išsitempė priešais jį iš kovinio vimano iššokęs karininkas. – Esu šimtininkas Krotovas, naujasis jūsų asmens apsaugos dalinio vadas.

Mantas nustebo.

- O senasis kur pasidėjo?

-Areštuotas, Jūsų Kilnybe. Šiuo metus tardomas.

- Visai iš proto išsikraustėt!? – pasipiktino Mantas tokiu Zverevo perlenkimu. Jautėsi kaltas ne mažiau už senąjį apsauginių vadą, juk pats nepaklausė jo reikalavimo skristi tarnybiniu vimanu, lydimu konvojaus, kaip dera skraidyti valdovui pagal visas taisykles. – Už ką areštuotas?

- Už pasikėsinimą į… - sumišęs šimtininkas kažkaip keistai pažvelgė į Mantą. – Tai jūs dar nieko nežinote? – sumirksėjo akimis.

- Ko nežinau?

- Maniau, jeigu kalbėjotės su Jo Ekselencija Zverevu, tai…

- Aš su juo nesikalbėjau. Komunikatorius negali priimti signalo, tik transliuoja. Ko aš nežinau, šimtininke? Kas vyksta?

Šimtininkas tankiai sumirksėjo, nurijo seilę, keliskart atsikrenkštė – taip sunku jam buvo tai ištarti:

- Mėginta įvykdyti perversmą, Jūsų Kilnybe…

- ?!

-Šiąnakt grupė aukšto rango karininkų pabandė pašalinti ministrus, visų pirma pačius svarbiausius – Jų Ekselencijas Zverevą ir Klėjų. Antrą valandą nakties per kai kurias masinės informacijos priemones buvo paskelbta, jog jūsų nebėra gyvųjų tarpe, jog valdžią perima Jos Kilnybė Milda Gaudrienė. Žurnalistams apie tai pranešė sąmokslininkų vadeiva, admirolas Gotlibas – surengė spaudos konferenciją. Jų Ekselencijų Zverevo ir Klėjaus dvaruose paryčiais vyko smarkūs susišaudymai, tačiau didžioji kariuomenės dalis liko ištikima jums, todėl jau priešpiet viskas baigėsi laimingai – sąmokslininkai suimti, už juos ėję daliniai nuginkluoti…

- Dieve mano… - sumurmėjo priblokštas Mantas. Tai štai, pasirodo, kas slypi už šios nakties katastrofos.

- Kokie bus nurodymai, Jūsų Kilnybe?

- Ar įvestas karo stovis?

- Tai galite padaryti tik jūs.

- Tai gali padaryti ir Zverevas, jei manęs nėra. Skambink jam. Pasakyk, kad leidžiu.

- Klausau, Jūsų Kilnybe.

Mantas paskersikavo į Varią. Mergina stovėjo visiškai sutrikusi, sukiojo galvą nuo Manto į šimtininką puošnia uniforma ir atgal, visiškai nesusigaudydama, kas vyksta, kas čia per žmonės, kas per kalbos.
Mantas ir pats nesusigaudė, kaip nuo išorinio pasaulio izoliuota moteriškė sugebėjo suorganizuoti perversmą. Matyt, visgi, neapsieita be patarėjų ir talkininkų iš užsienio, greičiausiai iš Kinijos ar Indijos. Tačiau jis puikiai žinojo, kas vyks dabar, paskelbus karo stovį.

Kosmose šešios eskadros, jei tik, žinoma, visos šešios liko ištikimos valdovui, užims gynybos pozicijas prie Mantui priklausančių objektų, pradedant paprastomis orbitinėmis bazėmis ir gamyklomis, baigiant vienu didžiausiu Jupiterio mėnuliu – Kalista. Visi svetimi erdvėlaiviai, priartėję prie šių objektų per šūvio atstumą, daužomi be įspėjimo.

Kancleriui Zverevui tiesiogiai pavaldžių spectarnybų agentai ir užsienio reikalų ministro Klėjaus diplomatai, pasklidę po kitų monarchų dvarus veikti Manto Gaudrio naudai, ginti savo valdovo interesų, dabar dar labiau suaktyvins savo veiklą.

Ūkio ministro Goldo globojami, duoklę monarchui mokantys pramonės ir finansų magnatai pasiruoš gintis ar pulti, pagal aplinkybes, savomis priemonėmis.

Kažkur įsikūrę saugumo ir armijos ekstrasensai organizuoja bioenergetinę gynybą. Uždengs patį Mantą ir visus jo žmones ekranu, pro kurį neprasimuš pikto linkinčių žmonių ir ištisų organizacijų energetinės atakos, liaudyje vadinamos tiesiog prakeikimu ar nužiūrėjimu.

Gaudrių herbe pavaizduotas vilkas, tupintis ant uolos ir staugiantis į mėnulį. Dabar šis vilkas budriai pastatė ausis, išleido nagus, grasinančiai prašiepė nasrus, įtempė visus raumenis, pašiaušė gaurus ir akylai dairosi aplinkui, įspėjančiai urgzdamas: nagi, pamėginkit kas nors dar sykį užpulti!

- Na? Pasikalbėjai su Zverevu?

- Tikrai taip, Jūsų Kilnybe. Įsakymas įvesti karo stovį bus paskelbtas artimiausiomis minutėmis.

- Puiku. Ačiū. Dabar – namo, į Vidugirį, – jis vėl atsisuko į merginą, ištiesė jai ranką. – Lipam į vimaną, Variuša. Vidugiris gal ir ne pati saugiausia vieta, kai dedasi tokie dalykai, bet juk neliksi viena kalnuose. Važiuojam! – įsakė šimtininkui.