Santrauka:
Kai nieko naujo nebesurandu, tik liūdesį, tik nerimą, tik ieškojimus.
Kaip liūdna man – mechaniško rudenio įvaikiui –
Pareit į sulytų iliuzijų namą –
Viduj nejauku –
Bejausmiu balsu maldą įmotė šlama.
Iš gruodo lipdytas
Brolio spalio klarnetas
Duoną ilgesiu taško.
Varva vaškas mėnulio –
Toks pavargęs,
Toks skaudantis.
Sesės staltiesėj – vakaras.
Aš pro jį ir išeisiu
Į spalvotą vitražą.
Paieškoti savęs.
Plaikstos įtėvio juokas –
Skelbia laiką klarnetas –
Aš ir vėl išeinu.
Byra įtėvio ašaros –
Skundžia laiką klarnetas –
Aš ir vėl parėjau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2008-08-14 23:12:19
Turėjau patėvį- penkiolikos būdamas jam nosį sulaužiau. Dabar pats -patėvis.O eilės gražios.
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2007-11-10 23:00:44
labai...
Anonimas
Sukurta: 2007-04-25 23:43:46
niekad niekas nesuvoks, ką
reiškia turėti įtėvį, bet šis kūrinys viską
parodo.
labai charakteringas kūrinys,
puiku, tik vietos sentimentai kyla.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-04-25 15:39:21
idomus:))-
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-04-25 13:50:38
„Į spalvotą vitražą / Paieškoti savęs" – labai savita, įdomu ir stipru.
Įsūnis, įmotė, įtėvis – pagudrauta: tokios trejybės šeimoje nebūna.