Buvo pietų metas. Arūnas apsivilko apsiaustą ir, linktelėjęs kontoroje pasilikusiems bendradarbiams, išėjo pietauti. Jis neužmiršo pasiimti ir savo naujausio savo išrasto prietaiso, nes kaip tik šiandien norėjo jį išbandyti.
Arūnas buvo keistas vaikinas, visados kuo nors užsiėmęs. Tačiau viską, ką nedarbo metu suprojektuodavo ir pasigamindavo, laikė paslapty. Šiaip Arūnas Kalvelis buvo taikus, sugyvenamas, mielai bendravo su kaimynais ir bendradarbiais. Bet artimiau pažinojusieji laikė jį tyleniu ir gana lakios vaizduotės išradėju, netgi šykštuoliu, visus savo pinigus išleidžiančiu išradinėjimams ir visokių niekniekių pasigaminimui: kažkada išradusiu videovištą, sapnų magnetofoną bei minčių televizorių. Bet naujausias jo pasidarytas prietaisas buvo ligi šiolei neišbandytas ir gana neįprastas. Kaip tik šiandien vaikinas buvo sumanęs patikrinti jo veikimą.
Tai buvo nedidelis dėžutės formos aparatėlis su dviem įjungimo ir išjungimo mygtukais, skale ir dviem ciferblatais. To prietaiso paskirtis - maitinimas per nuotolį.
Gatvėje susistabdęs taksi Arūnas nuvažiavo tiesiai į prabangų miesto restoraną, kur tikėjosi išbandyti savo genialųjį prietaisą.
Popietė pasitaikė darganota, todėl žmonių tame restorane sėdėjo nedaug. Arūnas prisėdo prie staliuko, greta senyvo ir keisto vyriškio, kuriam padavėjas ką tik buvo atnešęs užsakytą skanų patiekalą. Vaikinas slapčia išsitraukė iš "diplomato" savąjį aparatą ir, nuspaudęs reikiamą mygtuką, laukė rezultatų. Prietaisas veikė nepriekaištingai. Netrukus Arūnas Kalvelis pajuto burnoje senio valgomo kepsnio skonį ir, kol tas godžiai jį sušveitė, pasijuto besanti sotus, nes užsisakiusiojo patiekalus piliečio maistas pasotino ne jį,  o  greta jo  sėdėjusį  to  stebuklingojo   aparatėlio savininką, į senio skrandį nuslinko tiktai netekusi visų maistingų medžiagų masė.
Baigęs pietauti, senis pakraipė galvą, matyt, pajutęs nė kiek nenumalšintą alkį ir sunkiai pasikėlęs iš vietos, pasuko durų link. O jo maistu pasinaudojęs jaunuolis nežymiai paslėpė savo aparatėlį \\\"diplomate\\\". Nedelsdamas išėjo į gatvę.
Po tokių pavakarių ir į juos panašių kitos dienos pusryčių, darbas jo rankose virte virė.
Taip ėjo diena po dienos. Arūnas Kalvelis valgyti eidavo tik tik į geriausią miesto restoraną. Atsisėsdavo šalia kokio vieno skanų patiekalą valgančio lankytojo, slapčia išsiimdavo telemaitinimosi aparatėlį. Nieko neužsisakęs pasėdėdavo šalia, apsimesdamas, kad skaito kokį nors laikraštį arba žurnalą, kol jo "donoras" baigdavo doroti užsisakytus valgius ir jam iš paskos išeidavo į gatvę.
Bet pagaliau mieste ėmė sklisti gandai, jog į tą restoraną atėję pavalgyti lankytojai, kad ir kiek patiekalų užsisakydavo, išeidavo alkani, lyg nieko nebūtų valgę. Žmonės pradėjo niurzgėti apie tame restorane gaminamą ypatingai nesotų maistą. Nors valgių kokybės tikrinimo kontrolierių analizės parodė, kad restorane valgiai yra skanūs ir maistingi, vis daugiau ir daugiau skųsdavosi toje maitinimo įstaigoje nepasisotinusių lankytojų. Visa tai atrodė neišsprendžiama mįslė.
O po kurio laiko vietinėje spaudoje pasirodė žinutė apie restorane pastebėtą keistuolį, kuris, užėjęs ten, nieko niekados neužsisakydavo, tik pasėdėdavo šalia kokio vienišiaus valgytojo ir, pate nieko nevalgęs, vėl išeidavo, ir pats nieko nevalgęs, vėl išeidavo. Ir dar pastebėta, kad po to tas pilietis, prie kurio keistuolis sėdėdavęs, imdavo skųstis nesočiai pavalgęs, tarsi burnoj nieko neturėjęs.
Perskaitęs tai, Arūnas sunerimo. Jis suprato, kad bus aktyviai sekamas, todėl liovėsi lankytis restorane ir pasitenkindavo užeidamas į paprastas valgyklas. Bet ir vėliau laikraščiuose pasirodė restorano valdytojo žinutė, kad nustojus restorane lankytis tam keistuoliui, lankytojų pretenzijos baigėsi. Dar nustatyta, kad tas keistasis “Valgytojas” ne kas kitas, tik tūlos įstaigos tarnautojas Arūnas Kalvelis,
Bijodamas būti "supakuotas", Arūnas liovėsi lankytis ir valgyklose. Kol kas maitinosi savo įstaigos bufete gaunamu maistu. Bet nežiūrint to, po kelių dienų susilaukė uniformuoto svečio.
—Pilieti, jūs esate areštuojamas kaip įtariamas dėl daugelio nesuprantamų reiškinių. — pasakė policijos komisaras.
—Pareigūne, apie ką jūs? Aš nesuprantu kuo esu kaltinamas. — abejingai patraukęs pečiais pratarė Arūnas,
—Ten išsiaiškinsime, - pasakė policininkas ir, parodęs nuotrauką, kurioje jaunuolis buvo nufotografuotas kažkokioje valgykloje su telemaitinimosi aparatėliu rankoje, pasakė:
—Nagi, parodykit tą savo dėžutę...
Arūnas bandė gintis, kad tą dėžutę radęs tiesiog gatvėje ir jau spėjęs išmesti. Bet padaręs kratą tvarkos sergėtojas surado tą aparatėlį Arūno kelnių kišenėje.
Kitą dieną jaunuolis buvo tardomas ir tik tąkart paaiškėjo tikroji to išradimo paskirtis. Prokuroras nutarė, jog tardomasis vis dėlto yra nusikaltėlis. Tiesa, neįprastas, bet nusikaltėlis.
Po kurio laiko miesto teismo salėje vyko teismas, nagrinėjęs Arūno Kalvelio — keistuolio kūrėjo — bylą. Teismo salė buvo pilnut pilnutėlė - tiek daug buvo jo apvalgytų  žmonių...