Nors daug kas Fortūnatą vadino „Laimės kūdikiu“, toli gražu, ne visą gyvenimą jį lydėjo sėkmė. Su nežemišku šiurpuliu jis prisimena tas dienas, kai norom nenorom tekdavo smailiomis alkūnėmis ištvermingai grumtis sausakimšuose autobusuose ir troleibusuose. Ypač Fortūnatui patikdavo niekada nesibaigiančios nepaprastai subtilios, beveik sakrališkai gilios slapta-viešai viešajame transporte nugirstos kalbos apie įkyriai tarp dantų įstrigusius mėsos gabaliukus, kuriuos kažkas visą praeitą vakarą dantų krapštukais nesėkmingai bandė išprašyti lauk, apie nesibaigiančių darbų neblėstančias vaivorykštes, apie trimestrus, semestrus, pažymius, pažymas, mobiliųjų telefonų kainų išklotines ir, be abejo, apie automobilius. Mūsų būsimasis herojus neginčijamai buvo įsitikinęs, kad tikras vyras apie automobilius privalo mokėti bent jau pakalbėti. Būtinai!

Priplojęs ir taip jau ganėtinai plokščios formos nosį prie autobuso ar troleibuso stiklo, „Jaunasis idealistas“ negalėdavo atplėšti akių nuo įvairiausių tobuliausių formų automobilių, kurie tarsi darboholikės skruzdėlės tūkstančius kartų zujo pirmyn ir atgal masiškai prievartaujamo Vilniaus gatvėmis, skersgatviais, žiedais bei aplinkkeliais. Nors į šį beprotišką skruzdėlyną jis žvelgė iš aukšto, riba tarp viešojo transporto ir individualios transporto priemonės Fortūnatui atrodė  neperžengiama per amžius. „Jaunasis idealistas“ giliai širdyje buvo slaptas neišgydomas individualistas.

Ten, išsvajotoje apačioje, tobuliausiose metalinėse formose slypėjo dar nepatirta, dar neragauta transcendentinė tikrovė. Ypač stulbino prabangių „metalinių monstrų“ pavidalų aliuzijos į „Karūnos“ šokoladu ir pūstažandžiais zefyrais perlepintus pudelius, į apsiseilėjusius nerangius dvėselėna dvokiančius basetus, į kiauliškai veržlius pitbulius, į ant savo pavadėlių baigiančius pasismaugti buldogus, kurie, kaip ir žmonės, vardan savojo tikslo galėjo sutrypti tūkstančius nekaltų galvų, į smulkutėlius miltus sumalti tūkstančius netyčia ar tyčia po kojomis-ratais pasipainiojusių kaukolių (Neveltui juk sakoma: „parodyk man savo šunį, o aš pasakysiu, kas tu...“. Na gerai jau, gerai, gal taip ir nesakoma, – sugalvojau tai čia ir dabar – geriau, parodyk man savo automobilį, o aš pasakysiu, kas tu...). Visus šiuos „metalinius monstrus“ užtikrintai valdė iki nago juodymo tikslūs finansininkai ir dumblinais kavos tirščiais apsiblausiusios buhalterės bei sekretorės, prašmatnių kostiumų įkaitusiomis siūlėmis dvelkiantys valdingi vadybininkai, niekada hemarojumi nesusirgsiantys stambių korporacijų vadovai ir visi kiti įvairiausio plauko žmogpalaikiai.

Statistikos departamentas nutyli, dėl kokių priežasčių mieste (taip pat ir visoje Respublikoje) automobilių skaičius viršijo gyventojų skaičių, tačiau buvo tiksliai žinoma, jog tai nutiko ne dėl to, jog kiekvienam gyventojui teko keli, o gal net ir daugiau automobilių. Paradoksali situacija, kurios negalėjo paaiškinti nei apie automobilius mėgstantis paporinti eilinis gyventi itin mėgstantis gyventojas, nei įžvalgus patyręs rinkos analitikas. Tai buvo faktas, kurio niekas nedrįso paneigti, kurį visi slapta, kaip susitarę, siekė nutylėti. Todėl visai nenuostabu, jog ne tik dviratininkai, bet ir visi pėstieji ant veidų ryšėjo respiratorius, kurie palaipsniui tapo neatskiriama žmogaus aprangos dalimi.

- - -

Vieną mielą dieną netikėtai ėmė viskas ir apsivertė aukštyn kojomis. Fortūnatui nusišypsojo laimė. Viliokliška palikimo šypsena. Nieko nelaukęs, „Jaunasis idealistas“ meistriškai atliko keletą virtuoziškų žongliravimo judesių su nekilnojamuoju turtu, ir štai neaprašomu pasimėgavimu virpančiuose nekantraus jaunuolio pirštuose čaižiai sužvangėjo išsvajotojo prabangaus automobilio rakteliai. Sunku tiksliai pasakyti, kas staiga nutiko „Jaunajam idealistui“, tačiau nuo tos akimirkos jis paniškai ėmė nekęsti veltėdžių pėsčiųjų. Būtų visą dieną juos be gailesčio, tarsi muses, pasigardžiuodamas traiškęs savo naujojo akinamai blizgančio visureigio ratais, jei tai daryti leistų Lietuvos Respublikos įstatymai.

Tyrą vaiskų (nors ir miestietišką) gegužės rytą, tinkamai dar neatkutęs po kankinančių amorfiškų nakties košmarų, mūsų mylimas Fortūnatas, žvėriškai į atviras apsisioto rūsio duris nuspyręs netyčia po kojomis pasipainiojusią flegmatišką juodą katę, elegantiškai nusišnirpštęs gan plokščios formos nosies turinį į asfalte po žiemos išsižiojusią skylę, užtikrintu sėdmenų mostu minkštai sėdo į galantiškąjį savo keturratį.

- Aš esu tavo įvaizdžio dalis! – netikėtai prabilo entuziastingas balsas iš niekur.

Gėda pripažinti, bet Fortūnatas tą akimirką truputį net nusišlapino iš apstulbimo ir nuostabos. Pirmoji į galvą šovusi mintis – „kas galėjo be šeimininko žinios įžūliai įsilaužti į užrakintą automobilį?“. „Jaunasis idealistas“ žaibiškai suktelėjo galvą į užpakalines sėdynes, tačiau ten – nė gyvos dvasios. Tuomet jis kaip strutis tarp savo kojų pakišo galvą po sėdyne, ant kurios sėdėjo – nė krepšt...

- Aš esu tavo įvaizdžio dalis! – dar entuziastingiau pakartojo balsas iš niekur.
- Kas tu? – debiliškai išsprogintomis akimis iškošė Fortūnatas, epileptiškai suvirpėjusiais pirštais tikrindamas automagnetolos mygtukus, – Mano įvaizdžio dalis?! (Automagnetola nebuvo įjungta).
- Taip, tavo įvaizdžio dalis, tavo Visureigis...
- Malonu susipažinti! – sarkastiškai nusikvatojo šviežiai iškeptas „Laimės kūdikis“, kuris visuomet buvo šimtu procentu įsitikinęs, kad šizofrenijos priepuoliai jam tikrai niekada negresia, – Ką man dabar daryti?
- Pasuk raktelį, – lyg niekur nieko ramiai pasiūlė Visureigis.
- Ačiū, kad leidote, – pašaipiai atkirto Fortūnatas.

Netrukus „naujieji draugai“ švelniu pavasario vėjeliu nevaržomai skriejo benzinu ir dyzelinu išsikvėpinusio Vilniaus gatvėmis.

- Tu mane vairuoji? – staiga pasitikslino Visureigis.
- Ne, tu mane vairuoji! – vis dar ironiškai ir nepraradęs paskutiniųjų jumoro jausmo likučių atšovė absoliučiai savimi patenkintas Fortūnatas.
- Gera mintis... – garsiai susimąstė kalbanti dailiai išlieto metalo krūva.

„Jaunasis idealistas“ iš susijaudinimo vos neužspringo savo seilėmis, kai netyčia pajuto, jog stabdžių pedalas, švelniai tariant, ne visai pavaldus tariamam vairuotojui. Tik įsižiebus raudonam šviesoforo signalui, Visureigis visu greičiu perskrodė sankryžą.

- Tu ką, išprotėjai?! – kaip susprogęs gesintuvas ištiško Fortūnatas, – aš nenoriu, kad tu kurtum tokį mano įvaizdį!
- Bet ar ne tu pats visai neseniai sakei, kad taisyklės kuriamos tam, jog jas būtų galima „apeiti“? – įžūliai atsikalbinėdamas paklausė Visureigis.
- Taaaiiip, bet, bet... – šiek tiek sutrikęs ir aklai į kampą užspaustas ėmė mikčioti kalbos dovaną praradęs „Jaunasis idealistas“.
- Labai gerai, – tęsė dailiai išlieto metalo krūva, – mes taisykles ne „apeisime“, o „apvažiuosime“!

Po šių sąmojingų žodžių pasigirdo skardus padažnėjusių variklio apsisukimų juokas, o pėsčiųjų perėja ramiai sau kulniavęs neseniai pensiją gavęs ir atmintį gerinančių vaistų pakelės vaistinėje nusipirkęs seneliukas netikėtai ištiško ant priekinio Visureigio stiklo dešiniojo šono.

- Štai šito jau per daug!!! – vos nesusprogo iš pykčio Fortūnatas, – Peržengi visas ribas, sumaltas metalo gabale!
- Juk pats ką tik slapta svajojai, kaip būtų šaunu tarsi muses negailestingai traiškyti visus tuos veltėdžius pėsčiuosius, jei tai leistų daryti Lietuvos Respublikos įstatymai, ar ne taip?
- Taip, bet to jau tikrai per daug! Tu – ne mano įvaizdžio dalis! – desperatiškai staugė šviežiai iškeptas „Laimės kūdikis“.
- Ach taip, ne tavo įvaizdžio dalis, ne tavo įvaizdžio dalis... Tuomet... Tuomet... Tuomet tu  – mano įvaizdžio dalis! – springdamas spragsinčiomis žiežirbomis šniokštė automobilis.

Fortūnatas vos neiškrito lauk pro įžūlaus Visureigio dureles, kurios nelauktai godžiai išsižiojo į pro šalį viesulu švilpiantį vėją.

- Nuo šiol aš tavimi puikuosiuosi, aš spręsiu, kada ir kur važiuoti, nes juk aš ir esu tikrasis Visureigis, o tu – viso labo tik mano aksesuaras, leidžiantis man nepasiekiamai aukštai išriesti nosį prieš kitas dailiai išlietas metalo krūvas, supranti?! – tęsė bedvasė išpera.

„Jaunojo idealisto“ veidas atrodė kaip pašvinkusi pernokusi braškė rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Sukaupęs paskutiniąsias jėgas, jis dar bandė kažką pasakyti, tačiau tai buvo ne žodžiai, o kažkoks keistas garsas, panašus į pradurtą šnypščiančią dviračio padangą.

- Tu esi mano įvaizdžio dalis, tu esi mano įvaizdžio dalis, tu esi mano įvaizdžio dalis... – nelyg sugedusi patefono plokštelė kartojo triumfuojantis Visureigis.

Paskui jį, tarsi aidas vienas po kito šiuos žodžius atkartojo prabangus laikrodis „Rolex“, įtaigus „Versacci“ kostiumas ir naujausio modelio mobilus telefonas „Nokia“:

- Tu esi mano įvaizdžio dalis, tu esi mano įvaizdžio dalis, tu esi mano įvaizdžio dalis...
- Užsičiaupkite! Nekenčiu jūsų!!! – visiškai netekęs kantrybės suriaumojo Fortūnatas ir užsikimšo ausis.

- - -

Labas vakaras, gerbiamieji televizijos žiūrovai, šiandien „Panoramoje“: pirmąjį 2079-ųjų metų pusmetį, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, itin pagausėjo kraupių eismo įvykių Lietuvos keliuose keistomis neaiškiomis aplinkybėmis. Liudininkų teigimu, šiandien apie 13 valandą 30 minučių prabangus visureigis dėl nežinomų priežasčių milžinišku greičiu įskriejo į priešpriešinio eismo juostą, kaktomuša susidūrė su viešojo transporto autobusu ir kiaurai perskrodęs Žirmūnų tilto konstrukcines pertvaras, stačia galva panėrė į Nerį. Ką tik mūsų korespondentai gavo naujausią informaciją, jog specialiosioms gelbėjimo tarnyboms po ilgų nesėkmingų bandymų šiaip ne taip pavyko ties Valakampiais į krantą iškelti neatpažįstamai suniokotą prabangų visureigį. Medicinos ekspertai gūžčioja pečiais ir negali pasakyti, ar vairuotojas buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų svaigiųjų medžiagų, nes jo kūnas nerastas iki šiol.