Nupuolę mano angelai po tavo kojom.
Prapuolė pasaulis. Liko tiktai dulkės.
Sparnu mane užklok,
Primink, kad kažkada buvau.
Ir kalbėk, prašau, kalbėk.
Tavo žodžiai ramina pavargusią sielą.
Kalbėk, kol dar tikiu,
Kol dar matau žaizdotus tavo delnus, karčias akis,
Ne sielą juodą.
Svaigink mane, svaigink.
Nenoriu matyti purvo,
Kuris tave supa.
Nors ir nevertas nė eilutės sielos biblijoj,
Tačiau vistiek pakloju
Savo angelus po tavo kojom...