Jis žmogus paprastas. Kaip trys kapeikos.

Gimė jis vieną žvarbią žiemą. Seniai seniai. Tada manęs dar nebuvo šiam pasauly, tad negaliu apsakyti, kokie debesys sklandė tuo metu ar kokios spalvos bitės dūzgė šalimais.
Penkiolika metelių teturėdamas surūkė savo pirmąją cigaretę. Pirmąją, bet tikrai ne paskutinę. Bernužėlis turėjo tris brolius ir dvi seseris. Pastarosios mirė, nesulaukusios dvidešimties. Jaunylis brolis (gaila, ne juodvarnis) mėgo rašyti. Kurpė jis eilėraščius, dramas ir kitą, tąjam kaimui nesuprantamą rašliavą. Sulaukęs pilnametystės pateko po nedoro (ir neblaivo, beje) žmogaus ratais.

Tokia tat buvo jo šeima.

Grįžęs po kariuomenės, tapęs brandžiu vyriškiu, jis išsinuomojo kambariuką šalia zylių lizdo Trakų gatvėje, sostinėje. Mėgo vakaruškas, pasibuvimus. Buvo tikra kompanijos siela – nei viena dama nebūdavo jo nepašokdinta, nei su vienu vyru nebūdavo neišgerta. Ir šoko, ir dainavo, ir gėrė jis už tris. Už visus tris brolius.

Vedė. Susilaukė dviejų vaikų. Užsispyrusios dukrelės, paveldėjusios jo bulvės formos nosytę, ir sūnaus. Sūnaus, nesugebėjusio pateisinti nei vieno vilčių. Net ir Dievulio. Kartą, truputėlį per daug išgėręs, sėdėjo virtuvėje, rūkė trečiąją cigaretę iš eilės (beje, labiausiai mėgo „Belamor kanal“ – net buvo susitaręs su kioskininke, kad jo dešimtmetei dukrai parduotų cigaretes, kai pats tingėdavo nueiti) ir, pasisodinęs priešais save ryžą pinčerių veislės šuniuką, kreipėsi į gyvūnėlį tokiais žodžiais – Tu ryžas kaip ir mano žmona. Nors pastaroji ir buvo blondinė. Dar ilgai juokėmes iš šitų jo žodžių, kai tik turėdavome progą. Ir jis mat sugebėdavo atsikirsti visiems. Atsikirsti su šypsena, bet aštriai.

Ech, mylėjo jis šunis. Ir didelius, ir mažus. Rudus, juodus, baltus ar maišytus. O kai jo numylėtoji anūkė užaugo, ir nebegalėdavo jis pastarosios pasisodinti ant kelių, nes tąjai tik draugai ir tūsai terūpėjo, jis pasisodindavo šalia savęs anūkėlės šunytę ir pasakodavo jai apie savo gyvenimą, laimę ir liūdesį, ir sėdėdavo jie taip dviese ligi ryto virtuvėje, ir kartais nuriedėdavo porą šykščių ašarų raukšlėtu skruostu. Bet rytas vis tiek išaušdavo.

Kai buvo jo aštuoniasdešimtas gimtadienis, atėjus pasveikinti dukrai, anūkei, ir žmonai šalia sėdint (visi kiti draugai jau buvo išmirę), jis atsinešė seną papkę. Paprašė jaunylę skaityti balsu ten esančius raštus. O buvo ten ir diplomų, ir pagiriamųjų raštų už puikią tarnybą, ir jo jauniausiojo brolio darbų, ir... ko tik ten nebuvo. Matė visos, kad nepaaiškinamą pasitenkimą jam teikė tos valandos, aidint anūkės balsui svetainėje.
Tuo metu jis jautėsi gerbiamas ir reikalingas. Ir, kai pamąstai, ką iš tiesų darome pernelyg retai, kiek ne daug žmogui tereikia, kad nušvistų šypsena jo veide.

O dabar jo rankomis susimazgę it gyvatės įvairūs vamzdeliai, kūną apklojęs sterilus medžiagos gabalas, o veidu nusidriekusi plastikinė gyvybės išraiška.

Jis žmogus paprastas. Kaip trys kapeikos.

Ir nežinia, gyvens ar mirs.