Balkšvo rūko tiršta uždanga naktyje nusileido,
Pasibaigus trečiam, dar žaliavusiam vasarą veiksmui,
Rusvumu nusispjovus akivaro stypsantiems meldams,
Prieš pirmąsias šalnas – rudenėjančio vakaro, varnų bažnyčioj,

Kur viršūnėse medžių per vasarą lūžtančiais tonais
Vakarais ir rytais jos kranksėdavo, gergždžiančių stygų,
Išsikaišiusiais dažniais, ties kryžių šešėliais – vaiduokliais,
Susivėlusio beržo, šakotų plaukų, šabakštynuose,

Apanglėjusiom raukšlėm, suskilusio laiko, sudegusio plėnim,
Vakarų horizonto pašvaistėje sklendžiančiom, Saulei numirus,
Maldomis šimtametėmis juodo klegėjimo, ją palydėjusiom,
Vėl atgimstant – prieš aušrą raudoną, į rytus pakylančiom,

Šiandien tyli

Baltam(e) tirštume, prieš remontą bažnyčios, kartu su pastoliais:
Pušimis, ąžuolais, su mėnulio akivaro meldais, į krantą išspjautais –
Pasirodymas baigtas, ir tekanti lapkričio Saulė
Šįryt nekelia uždangos, baltu rūku naktyje nusileidusios...



2006 08 08