- Vėl kažko trūksta.
   Visi neramiai sužiuro į kėdes, kuriose sėdėjo ramūs numirėliai. Žinoma, jie patys savęs taip nevadino, visgi geras tonas turi būti išlaikytas. Nereikėjo jokių susitarimų, kad šioje tarpinėje stotelėje kiekvienas jaustųsi taip pat, kaip ir gyvendamas. Nė vienas iš padarų juk nemirė savo noru. Na, bent jau tie, kurie sėdėjo šitame apsimestinai draugiškame rate ir bandė vaidinti, kad viskas taip, kaip buvo anksčiau. Mažyčiai pasikeitimai – valgymo ar miego nereikalingumas – buvo tiesiog ignoruojami. Tiesa,  pirmosiomis dienomis daugelis bandydavo valgyti, tačiau  greit suprasdavo, kad tai visiškai neturi prasmės, jei nebegali jausti nei kvapo, nei skonio, o juolab alkio. Prisitaikymui pakakdavo vos poros dienų, nes kiekvienas čia patekęs jau būdavo pasikeitęs. Tarsi pritaikytas prie naujo gyvnimo apie kurį iki tol nieko nežinojo.
- Sauliau, esi?
- Esu. Gal Dovydas...
- Dovydai, esi?
- Mhm. Gal Margarita?
- Margo? Tu čia?
- ....
- Margooo?
- Mmm...
- Faustai? Ei, Faustai, kur tu?
- Kiek dar čia šūkausi, kaip kokia gyva turgaus boba? Matai, kad ponas lavonfotografas vėl išėjo fotografuoti savųjų musių...
- Nėra ko šitaip šūkauti, Margo. Pavydas, ne kas nors kitas tave ir pribaigė. Bent mirusi turėtum sąžinės ir paliktum vaikinuką ramybėje. Matai, kad jam čia sunkiau nei kitiems, o aš tenorėjau sužiūrėti, ko nėra.
- Nė velnio aš jo nepavydžiu. Tegul einu su savo gėlytėm ir saulėlydžiais tiesiai pro dangaus vartus pas Didįjį Kūrėją. O man ir čia gerai.
- Nekalbėk taip vaikeli, patikėk, tikrai nenorėtum likti čia ilgiau nei savaitę. O jeigu taip atsitiktų, garantuoju, kad taptum panaši į tuos apkiautėlius aname kampe, kurie nė kiek nenori sau amžinojo poilsio palengvinti, svaigindamiesi net mirę.
- O gailestingoji motina, atleisk už mano kvailumą. - Ėmė vaipytis Margo. - Luktelkit, tuoj nusivemsiu, nes jau imu springti tavo žodžiais.
- Baikit abi pagaliau ir leiskit žmonėm toliau ramiai mirti. Eikit kas nors ir parveskit tą vaikį čia, jeigu jau taip visiems reikalingas.
   Ginčas baigėsi. Tomas, prabuvęs čia jau savaitę, turėjo šiokį tokį autoritetą tarp naujųjų numirėlių. Galbūt  kaltas buvo jo nervingumas dėl ilgo sustojimo stotelėje. Visi, kas norėjo būti perkelti toliau, neužtrukdavo čia ilgiau nei savaitę, tačiau Tomas vis dar nesulaukė pakvietimo, nors ir kaip norėjo ištrūkti.
   Saulius nedrąsiai krustelėjo ir ėmė keltis, taip rate palikdamas dar vieną tuščią kėdę.
- Einu jo paieškosiu.
   Niekas neprištaravo, tik Margo nutvilkė vaikiną savo rūsčiu, pagiežos kupinu žvilgsniu. Galėjai jausti, kaip ji nekentė visų čia sėdinčių, o ypač Sauliaus, už tai, kad jis pirmas suskubo parsivesti Fausto. Galimybė bent dešimčia minučių ilgiau pabūti su mylimuoju dingo. Niekas tiksliai nežinojo, kiek dar užtruks tarpinėje stotelėje. Būtent ši nežinomybė ir pykdė Margo. Ji visą gyvenimą buvo viso ko šeimininkė ir atetitį planuodavo be galo tiksliai. Nė vienas apkabinimas, žvilgsnis ar dejonė negalėjo užtrukti net sekunde ilgiau nei turėtų. O štai dabar mergina švaistė savo (mirusį) laiką nežinia kam, laukdama nežinia ko.
   Eidamas link nugeltusios pievos Saulius negalėjo nejausti duriančio Margo žvilgsnio, bet jam tai buvo nė motais. Vargšė mergina, net mirusi negali nusikratyti bjauraus noro visus, o ypač Faustą, valdyti. Aiškiai matyti, kad net po mirties Margo širdyje niekas nepasikeitė. Nors ir nedaug bendravo su šia pora, Saulius suprato, kad Margo kontroliavo kiekvieną Fausto žingsnį, tad nenuostabu - net mirė abu kartu. Tas pats autobusas nutrenkė du jaunus, gyvenimu besidžiaugiančius(bent jau teoriškai) žmones. Ir dėl ko gi? Ogi todėl, kad Margo vidury gatvės pametė savo užrašų knygelę ir suskubo jos pasiimti blykstelėjus raudonam šviesoforo signalui, o Faustas puolė jai iš paskos norėdamas parsivesti atgal. Deja, porelė nepastebėjo tarpmiestinio autobuso ir Vilniaus centre teliko dvi klampios dėmės iš buvusių kūnų. Paradoksalu, tačiau tą dieną Faustas ketino pasakyti Margo, kad nori viską baigti. Baisiausia, kad gražioji pasipūtėlė vos atbudusi stotelėje tarė: „Tai likimas, mielasis, net po mirties mes kartu.“
   Vienintelis atopkvėpis nuo mylinčios draugės Faustui buvo akimirkos laikant rankose fotoaparatą. Jis net čia atbudo su savuoju draugu. Tiesa, kiek pakitusiu, pritaikytu prie naujos aplinkos, bet tikrai nė kiek neprastesniu nei anksčiau.
   Saulius rado Faustą ten, kur ir tikėjosi. Didieji langai, kaip juos buvo įprasta čia vadinti, traukė kiekvieną bent truputį labiau prisirišusį prie prarasto gyvenimo. Ilgiau į juos pasižiūrėjus, galėjai pamatyti tą žemės vaizdą, kurio labiausiai ilgiesi. Faustui nutiko būtent taip. Vos atsibudęs tarpinėje stotelėje vaikinas patraukė per pievą langų link. Atsisėdo prieš nedidelį kvadratėlį po beržu ir ėmė įdėmiai žiūrėti.
   Pirmąjį pusdienį vaikinas buvo toks apstulbęs, kad nedrįso išsitraukti fotoaparato. Atrodo net nekvėpuodamas žiūrėjo pro langą, nors tiesą sakant jis ir nekvėpavo. Miręs – kam be reikalo vargintis? Jei būtų išdrįsęs, tikriausiai būtų pravirkęs ir verkęs taip, kaip dar niekas niekada neverkė. Tiesiai prieš Fausto akis blykstelėjo tas pats melsvas snieguolės žiedas, kurį jis fotografuodavo kiekvieną pavasarį. Vaikinas žinojo, kad tai tas pats žiedas kiekvienais metais atgimsta šalia tako prie jo namų. Faustas jau turėjo keturias nuotraukas, o penktąją – paskutinę- turėjo padaryti rytoj, per Motinos dieną. Žiedo nuotraukas jis ketino išsiųsti mamai. Kur? Nežinojo net pats, tačiau buvo tikras, kad mama būtų jas gavusi. Atvykęs į tarpinę stotelę vaikinas nusprendė vienaip ar kitaip įvykdyti savo norą – nufotografuoti penktąjį žiedą. Vos pamatęs didžiuosius langus suprato, kad jam gali pasisekti.
- Einam, Faustai, atgal. Ten jau visi tavęs pasigedo. Gal ir Margo aprims, baigia akis Audrai iškabinti.
   Saulius kiek nedrąsiai užkalbino draugą, nes visa drąsa šiuo metu buvo apleidusi aplinkinius, taip pat ir Saulių. Laukdamas Fausto reakcijos vaikinas žvilgtelėjo į langą, kuriame spindėjo melsvas snieguolės žiedas. Mažas lašelis, užkritęs ant ramaus žiedo, niekaip negalėjo apsispręsti: kristi žemėn ar pasilikti.
- O žinai, tavo gėlė graži. Tik kažkokia keista, nors gal aš ir neteisus.
   Faustas atidžiai pažvelgė į gėlę, tada šyptelėjo ir tarė:
- Gal todėl, kad ji mėlyna?.. Einam?
   Sutrikęs Saulius nieko nebesakė tik linktelėjo ir ėmė sekti iš paskos.
   Vaikinai lėtai leidosi eiti per pievą. Kažkoks neramus šurmulys sklido nuo mažo ratelio, kuriame dvi kėdės tebebuvo tuščios. Faustas nejučia pristabdė žingsnį ir sustingo žiūrėdamas į naujuosius pažįstamus.
- Šįvakar atsiunčia naują žmogų. – Tarė Audra. – Faustai, tave pasirinko.
   Visi kiek nedrąsiai sužiuro į vaikiną nežinodami, ką pasakyti. Fausto žvilgsnis nė kiek nepasikeitė. Jis tik švelniai šyptelėjo ir tarė:
- Penktas žiedas yra. Lik sveika, Margarita, jau seniai norėjai tai tau pasakyti. Likit sveiki, visi.
   Niekas nedrįso suardyti tylos, kurią pasėjo veik šventa Fausto ramybė. Net Margo tylėjo, braukdamas įsivaizduojamą ašarą. Vaikinas lengvu ir greitu žingsniu keliavo link priėmimo stotelės, kurioje turėjo sužinoti tolesnį savo kelią. Niekas nebegalėjo jo čia sulaikyti. Švelnus ilgesys pakibo virš numirėlių ratelio, užsivėrus būdelės durims.
   Nė vienas neištarė nė žodžio tik Saulius tarsi kažką pamiršęs atsikėlė nuo kėdės ir pasileido pievos link. Ėjo neatsigręždamas, išties skubėdamas, lyg jo žingsniai dar būtų galėję kažką pakeisti. Priėjęs didžiuosius langus vaikinas pamatė, jog neklydo, teisingai suprato Fausto žodžius – prie nedidelio langelio gulėjo vaikino fotoaparatas.
   Saulius nežinojo, kaip elgtis toliau. Nežmoniškas pyktis užvirė jo viduje. Kaipgi dabar, na kaip, Faustas gyvens be savo vienintelio ir tikro draugo?
   Vieniša snieguolė jau nusipurtė lašą nuo savo melsvos galvos ir netgi kiek įžūliai spoksojo Sauliaus pusėn tarsi būtų apnuoginusi savo grožį vien tik jo akims.
   Nejučia vaikino žvilgsnis užkliuvo už kažkokio nedidelio popierėlio gulėjusio šalia fotoaparato. Tai buvo nuotrauka. Saulius lėtai pakėlė ją ir ilgai ilgai žiūrėjo. Rusvame žemės fone puikavosi melsvas žiedas. Kitoje pusėje buvo užrašyta: „ V-asis pavasaris“.