Dobilėlis išpyškino žodžius tartum žirnius į sieną. Tada nusipurtė nuo savęs per kelias savaites susikaupusias dulkes ir ėmė apžiūrinėti bei vis labiau pūsti savo raumenis.
- Dievulėliau, - sukibirkščiavo atsipeikėjusi Usnis, - žmonės sudainavo posmelį apie jį ir kvailelis kaip mat prisisvajojo, kad yra anų giminaitis. Gerai, kad mūsų tarpe bent lelijų nėra, nes dar vieno pagyrūniško balselio nebeištverčiau. Juk ta varna pasakojo ir apie lelijėlę...
Tačiau vos spėjo ji ištarti šiuos žodžius, kai lyg perkūnas iš giedro dangaus atskriejo plonytis, šaižus balselis:
- Taip! Taip! Taaaaaip!!! Juk aš pati gražiausia, - sklido tolimas aidas iš tos pusės, kur telkšojo nedidelis ežerėlis. Pasirodo, gandas apie žmonių dainuojamas dainas netruko nuskrieti ir iki ten gyvenančios lelijos Fifi.
Usnis akimirksniu užraudonavo ir išsipūtė iš pykčio tartum burokas. Atrodė, kad tuoj tuoj sprogs. Jei tik Žaliūkas būtų ją kiek prasčiau pažinojęs, būtų nejuokais išsigandęs. Tačiau dabar tiesiog laukė piktokų draugės žodelių. Netrukus juos ir išgirdo:
- Ak tu blondine! – sušuko dygioji žolė, - tupi vidury savo pelkės ir dar giedi, kad esi pasaulio princesė, mis Visata. Vandens aplinkui iki kelių, bet į savo atspindį jame net nepasižiūri!
- Bet... – nedrąsiai kilstelėjo ranką pusiau aklas kurmis, - kiek man teko savo akelėmis įžiūrėti, ji išties labai graži...
Kurmis ištarė tai tyliai. Nuoširdžiai. Ir atvirai. Galbūt todėl Usnis, didelei visų nuostabai, nutilo. Tada minutėlei susimąstė ir, kiek susigėdusi, prabilo:
- Na taip. Graži. Tas tiesa... Nors ir grožis yra tik skonio reikalas... Bet, kaip ten jau bebūtų, manau, niekam nederėtų visa gerkle klykti, koks jis puikus, pats geriausias iš visų...
- O kodėl? – netikėtai paklausė Žaliūkas.
- Hmm... Gal todėl, kad tada kitiems atrodo, jog jie yra niekam tikę.
- O, o jeigu lelija Fifi būtų išties visų gražiausia? – neatlyžo nenuorama.
- Man atrodo, kad net tada šaukti visa gerkle nėra būtina. Tikriausiai reikia tiesiog imti ir įrodyti tai. Kasdien.
- Kasdien vis iš naujo? – nustebo Žaliūkas.
- Taip. Kiekvieną mielą dieną, - liūdnai ištarė Usnis, - ach, turbūt nepaprastai sunku būti pačia gražiausia...
- Ir stipriausiu būti ne taip jau ir lengva... – vos išstenėjo dobilas trilapis, vargais negalais stumdamas netikėtai ant jo užriedėjusį nediduką grumstelį.
Kartą senas ąžuolas Žaliūkui buvo prasitaręs, kad kiekviena diena yra tarsi mažytis naujas gyvenimas. Sunku buvo iš pradžių mažajam tai suprasti. Bet pamažu dienos bėgo. Kadaise Žaliajam atrodė, kad jis yra žirnis. Vėliau manė, kad apynys. Sparčiai lekiant dienoms, net atrodė, kad jis yra pupa, moliūgas ar net dilgėlė. Bet galiausiai paaiškėdavo, kad Žaliūkas nėra nei tas, nei kitas. Nei vienas iš jų.
Todėl vakarais apimdavo liūdesys. Neslėpsim, ir ašarėlė viena kita skruostu nuriedėdavo. Bet, prisiminus, kad kiekviena lazda turi du galus, galima suprasti, kad net ir iš to galima išpešti tam tikros naudos. Žaliūkas juk pamažu sužinojo vis daugiau apie tai, kas toks jis nėra.
Vadinasi, vis drąsino jį Usnis, vieną gražią dieną ims ir sužinos, kas toks yra ištikrųjų...