Aha, štai kodėl žmonėms nelemta bendrauti mintimis :)
Liko savotiška mįsle eilutė „Nes gal per daug esu žiaurus".
Kartais suprantama, kad ir žodis žeidžia...

BEJE, LABAI LABAI GRAŽI IR SKLANDI, plius labai talpi PIRMOJI KŪRINIO DALIS KARTU NURODANTI KRYPTĮ > "Tada
Kai buvau kelrode žvaigžde.
Kolumbui, Magelanui
šviečiau toliams.
Manęs nemėgo princai ir carai.
Ir Popiežius, kad jų sugrioviau odes." --- labai sklandi raiška, mintis čia be priekaištų, kaip skaitytojo, man nekliūva niekas, stebtinai takliai ir sklandžiai išsakyta. smagiai skaitosi PUIKI kūrinio dalis. (nieko nešlifuočiau.)

jausmai yra jausmai ir reiskiame juos taip, kaip mums atrodo, kaip juos patys suprantame, priimame. Tame ir yra individualumas. Isreiksta, manos supratimu- Tiesa, jos pateikimas- Autoriaus prioritetas- gali priimti arba nepriimti. Man gal truputi per tiesiogiai- bet uzstrigo. Savotiskai patiko palyginimas-kelrode zvaigzde ir jos...ir zmogus... (turmpai- drutai)

Tik nuomonė apie kūrinį, Grėjau (mano, kaip matau, kaip galvojasi) bet jokiu būdu ne primetimas, kad jūs turite taip rašyti, tik pavyzdys kame, kliūva - raiškoje; Tas nes/nes :) iškrenta skambėjimu, virsta į šnekamąją kalbą, kuri šiuo atveju neskamba mano nuomone ir niveliuoja, užgožia minties tikslumą, mintį, kuri yra išsakyta, gan filosofiškai) tai nuomonė apie kūrinį, bet ne primetimas, ar reikalavimas, kad reikia taip keisti, kad jūs privalote taip rašyti.
kūrinys filosofinio pobūdžio, yra erdvė paliekama skaitytojo pamąstymams filosofiniu kampu (pačiam skaitytojui,) kas yra žiaurumas, kas yra pataikavimas, na individas ir visuomenė tema. Filosofinio pobūdžio kūrinukas. Minties nekeičiau, tik nuėmiau tuos nes, tik pailiustruodama, kas kliuvo reiškiant mintį. (kodėl siejau su pataikavimu, taip supratau kūrinį, kadangi citata > "Manęs nemėgo princai ir carai." ---- individas valdžiai turi pataikauti, žmonės - visuomenė padeda išlaikyti individą tokiame vaidmenyje. Labai talpus kūrinys, (filosofinio pobūdžio, tikrai jausmais nepavadinčiau, ir ne lyrika, kas beje yra nurodyta kategorijoje) ta kryptimi plėtojama tema, jau nuo pirmųjų kūrinio eilučių, + apimantis laikus,princai, karaliai (ne dabartinis laikas) o visuomenės ir individo principai, jų sąveikoje išlieka.

man truputi nukrypta nuo temos. arba ji neišsakyta iki galo. skaitytojams

Arba > "ar tai žiauru"; tai ta eilutė kalbėta lyrinio heojaus > "Nes gal per daug esu žiaurus,"

Forma vystant temą prasta tame ;> Nes/ Nes;(du kartus, ir įgauna tokią tiesioginio paaiškinimo formuluotę, tai meninės išraiškos stoka.)
Kas liečia temą, tai paskutinė mintis dviprasmiška, bet netaikli; Žiaurumas žiaurumui nelygus, o pataikavimas tam tikra prasme irgi žiaurumas;
rašyčiau
"Dabar, kai aš esu žmogum.
Manęs nemėgsta paprasčiausi žmonės -
Kalbėdamas tai ką matau - jaučiu - mąstau
Dažniausiai pasakau ne tai
Ką iš manęs apie save išgirsti jie norėtų..."

Gal tai žiauru?..

rimas ir ritmika šokinėjanti.
tekstas išduoda autoriaus sunkią dvasinę būklę - įtampą,
nuoširdum. galbūt žmonės nelabai mėgsta atvirumą - taiklu :)
gyvenimiškas

Labai gražu. Net nesuprantu, kodėl reikėtų trinti - tai puikus kalėdinis žaisliukas ant puošnios ekurybos eglutės. Kūrinys alsuojantis jausmu, nuoširdumu ;-)