Rykštės tyliai skimbčioja
dusliu lietum nuo rankų,
šokdamos taip jautriai per pirštus,
į nuodėmę įbridusius.

Tartum meduje paklydę
klaidžioja vieni, ir to pakanka
užrakinti juos kietam gipse
ir laukti, kol dori sudžius.

O bausmę užkalbėję šąlančiais delnais,
riedės nuvytę prakaito lašeliai.
Nepyk ir tylomis stebėk,
kaip spindintys klavišai savo dangtį kelia.