I. Skyrius
Anapus neateisiančios audros

Prieš akis natiurmortas: baltas staliuko paviršius, ant jo taurė raudono vyno ir raudona piliulė. O daugiau nieko nėra...
Giedrius gaižiai vypteli ir prideda dar šį tą. Dabar vaizdas pilnesnis, jis glosto protą griežta logika: taurė vyno, piliulė ir šratinukas su užrašų knygute.
Geriau...
Fone terasa, už jos siaura gatvė. Tamsiose kaštonų lajose bunda nakties šešėliai. Kol kas jie atsargūs: vos girdimai šnara neregimais sparnais. Kiek toliau, ten, kur miestas subėga į daubą ir užsidengia stogais, – bažnyčia.
Kažin, jei taip staiga, kol niekas nesitiki... Dešine ranka griebi už bažnyčios kryžių, kaire – va už to gatvės žibinto ir… Drykst!!! Kaip nuotrauką. Kas anapus?
Murglina siena?
Lietaus draikanos?
Ūkuose paskendęs Anapilio raistas?
O gal dulkėti užkulisiai, girtas elektrikas su atsuktuvu rankoje, pamestas perukas ir voratinkliai? Ir pareiga vėl lįsti scenon?
Tu nemoki vaidmens, neprisimeni teksto, improvizuoti neverta, nes publika ne ta, o kažkas prisispyręs stumia tave, grūste grūda ir murma dvokdamas česnaku:
– Laikas laikas laikas laikas...
Norėtum kažko jo paklausti ar bent jau užvožti jam, bet sąnariais teka įelektrinta baimė, o galvoje ūžia: „Ką, po plynėm, dabar pasakysiu?!“
O sakyti nieko neverta.
Taip ir stypsai scenoje: už nugaros prislopintas murmesys, salėje piktas erzelis. Suboluoja veidas juoduojančia burna, veidas, rėkiantis „šlovė“ arba „tegyvuoja“. Vienas iš tų veidų, kurie amžinai turi ką nors rėkti, nesvarbu ką: „valio“, „tebūnie prakeiktas“, „tegyvuoja“... Ir rėkia jis, žinia, ne tau. Jo rėkimas skirtas kažkam, kas daug už tave vertingesnis, kas susideda bent jau iš keleto žmonių ir reiškia kaip visada neaišku ką: klasę, „pažangą“, interesus?..
Visos rėkiančios burnos klausiamai ir lūkuriuojančiai žvelgia į tavąją, pasiruošusios atleisti trumpalaikį ir, jų manymu, jau turintį praeiti sumišimą. Bet nebyli tavo burna, tik lūpas kreivina gaiži šypsenėlė. „Tegyvuoju aš, – šauki. – Tegyvuoju aš! Aš! Aš! Aš!“ Springsti tais žodžiais, vos ne vos išrėki juos, spengia ausyse, kuo garsiau rėki, tuo garsiau norisi rėkti, svaigsti tais žodžiais: „Tegyvuoju AŠ ir švilpt man ant viso pasaulio didžiųjų!“
Prieš akis natiurmortas: baltas staliuko paviršius, taurė raudono vyno, raudona piliulė ir šratinukas su užrašų knygute. O daugiau nieko nėra...