Žaliojo veide nejučia pasirodė šypsena. Jis užsisvajojo. Apie savo brolius. Ir seseris. Kurių, kaip sakė anas tauškalius, turėjo būti visas laukas. Ak, kaip smagu būtų saulę pasitikti drauge su jais. Šnekučiuotis, žaisti, pasakoti vieni kitiems ką sapnavo naktį...
- Ei, apyny, - stuktelėjo snapeliu užsisvajojusiam Žaliūkui į kaktą žvirblelis, - užteks sapnuot. Geriau sakyk – kaip tu čia, taip toli nuo visų kitų atsiradai? A?
- ... Tai kad aš nežinau... – skėstelėjo rankomis tas.
- Aha. Viskas aišku su tavimi. Tikras apynys. Tikrų tikriausias! Tų, kurių pilnas laukas, kadaise irgi klausiau. Klausiau – kaip tiesiausiu keliu nuskristi į mėnulį. Tai jie irgi tik skėstelėjo rankomis. Lygiai taip pat. Visai kaip tu. Ech, nieko jūs nežinot. Kaip kad mano senelis sakydavo – tamsus miškas.
Žaliasis į tai nieko nebeatsakė. Net rankomis darkart neskėstelėjo.
- Gerai. Aš skrisiu jau. Sėkmės tau, apyny! – ir išskrido.
Taip bėgo dienos dienelės. Žaliūkas pamažu augo, vis stiebėsi aukštyn. Bet ko nors tikro apie save sužinoti niekaip negalėjo. Nei kad yra žirnis, nei kad apynys, nei kad dar kas nors. Nors gandų gandelių buvo pasigirdę ir daugiau. Net ąžuolas kartą, ryškioj mėnesienoj tyliai tylutėliai prasitarė, kad, prisimindamas savąją vaikystę (o toji buvo ne taip jau ir neseniai, beveik prieš tūkstantį metų), save mato panašų būtent į jį, Žaliūką. Vaikeliui net kvapą atėmė nuo tokių šnekų. Labai jau jis norėjo būti panašus į seną, didelį, stambų, daug mačiusį ir regėjusį ąžuolą, tvirčiausią iš visų gyvų padarų šiose apylinkėse.
Tačiau, galvojo jis, juk to, plačiai išsišakojusio, ąžuolo vaikystė buvo taip seniai. Ir tikriausiai jis jau gerai nebeatsimena kaip tais laikais ištiesų atrodė. O nuotraukos, kad ir mažos, nespalvotos ir baisiai pageltusios, jis neturėjo.
- Norėčiau būti kaip jūs, seneli ąžuole, - kuo nuoširdžiausiai pasakė Žaliūkas.
- O aš norėčiau, anūkėli, kad užaugtum didelis, dar didesnis ir protingesnis už mane, - atsakė jam senolis ir nusišypsojo plačia, apkerpėjusia, bet labai miela bei šilta šypsena.
Kitas rytas prasidėjo negirdėtu neregėtu sujudimu. Tai nenuorama varna, tupėdama senajam medžiui ant šakos, užtrimitavo tartum visas dūdų orkestras iš karto:
- Ei jūs, snaudaliai ir snaudalės, žemės kirminai bei niekingos kačių blusos, klausykitės dabar manęs, tos, kurios lūpomis šnekės tiesa! Kol jūs visi čia dar saldžiai knarkėte, aš spėjau apskristi mūsų apylinkes...
- Kurgi ne, - panosėje suniurzgėjo Usnis, - juk esi sena liežuvautoja.
Varna tęsė toliau:
- O beskraidydama pamačiau žmones. Berods, į darbą laukuose besiruošiančius, - sparnu numojo taip, tarsi darbas tebūtų niekam tikęs laiko gaišinimas, - ir, ką jūs sau manot, jie užtraukė net labai keistas daineles. Tie žmonės, kurie turėjo ūsus, užkriokė užlingavo – „Mergužėle mergužėle, balta graži lelijėle...“
Visas būrys susirinkusių augalų bei gyvūnų kaip mat nuščiuvo. Tai, ką jie ką tik išgirdo savo pačių ausimis, buvo taip netikėta, kad dabar nei vienas jų maždaug dvi minutes negalėjo pratarti nė žodžio. Ausyse spengė tiesiog mirtina tyla. Ir pertraukti ją tegalėjo tik vienas gyvas padaras visoje šioje margoje kompanijoje. Nagi, spėkit iš trijų kartų – kas? ... Taip, teisingai! Nenuorama varna.
- Palaukit, palaukit, - kažkaip keistai užkudakavo tarsi višta, - ir tai dar ne viskas. Aš pati dar labiau nustebau, kai netrukus tie žmonės, kurie buvo be ūsų, o su skarelėm, plonais saldžiais balseliais.. ach, kad man tokį.. užgiedojo – „Bernužėli bernužėli, drąsus dailus dobilėli...“
To jau buvo per daug. Išgirdęs tokią netikėtą žinią, liesiausias iš žvirblių pulkelio nejučia suspigo. Usnis, taip žvaliai besijaučianti kiekvieną rytą, staiga ėmė ir apalpo.
Tačiau vienas apdulkėjęs dobilas, nuo neatmenamų dienų lindėjęs aukštesnių už save augalų šešėlyje, nieko nelaukęs, sušuko:
- Pagaliau!!! Pagaliau atėjo šventė ir į mano kiemą! Aš jau seniai žinojau, kad esu ypatingas. Toks žalias, toks gražus... O dabar puikią progą tuo įsitikinti turėjote ir jūs. Patys girdėjot, aš turiu nenuginčijamų įrodymų apie giminystę su ūsuotais žmonėmis. Ko gero, esu jų pusbrolis… Juk žmonės žino ką sako!