Koordinatorius Vanautas buvo užkluptas netikėčiausioje vietoje — tualete. Pro išlaužtas duris įsiveržė  du neatpažįstami tipai, kurie iš jo pareikalavo ginklo, o po to — pakelti rankas aukštyn.
Du užpuolikai  vilkėjo paprastus pašiltintus kombinezonus su  nepermatomais iš išorės šalmais. Kas slypėjo už tų šalmų stiklų koordinatorius neįsivaizdavo. O  ir iš kur jis galėjo žinoti, jei stotyje iki katastrofos dienos gyveno  beveik du tūkstančiai kolonistų. Dalis jų — laikinai apsistoję padieniai darbininkai, kurie čia įstrigo, nes grįžti ten, kur norėjo, nebeleido susiklosčiusi situacija. O iš šitokio nuobodžiaujančio kiekio žmonių bet kas galėjo imtis  įžūlių, sveiku protu nesuvokiamų užmojų. Bet tik dabar Vanautas galutinai suvokė, kad padėtis stotyje  labai rimta ir nebekontroliuojama. Nuo šios  minutės stoties vadovas pasijuto esąs nebe vadas. Valdžią perėmė kažkas kitas. Kai Vanautas pamėgino praverti burną, vienas iš nepažįstamųjų, aukai smogė į  paširdžius. Pagyvenęs eksvadovas iš skausmo net susirietė.
—Užsičiaupk, ekskoordinatoriau! — ir buvo kaip matant nuramintas.
Balsas neatpažįstamas, nes jį slopino ant galvos užmaukšlintas šalmas. Tą akimirką vienas niekšas atidžiai apieškojęs iš Vanauto apdaro kišenių ištraukė asmens dokumentus, vienintelį jo turėtą ginklą ir užrašų knygelę. Vėliau kitas balsas paskelbė:
—Laikas judinti užpakalį, pone Vanautai. Išsituštinsi vėliau!
Priešai suimtąjį nusivedė į techninio personalo baraką. Ten trijulę pasitiko  storas žmogysta, matyt koks prižiūrėtojas, kuris  perėmė “trofėjų” savo žinion, pastarąjį paragino eiti pirmam tiesiu apytamsiu koridoriumi link grotuotos patalpos. Ten, Vanautas, greitai suprato, matyt būta improvizuoto kalėjimo. Prie ažūrinės pertvaros stovėjo veido neslepianti vidutinio amžiaus moteris kaštoniniais plaukais ir vilkinti ryškiu kombinezonu. Koordinatorius suprato, kad tą veidą buvo kažkur matęs. Tik po kelių akimirkų suvokė, kad priešais jį stovi  Jula Mešta. Tarptautine kalba ji ištarė:
—Labai norėjau, kad tau nepasisektų. Bet tau, tėvuk, čia bus iš tiesų gerai. Prašom užeiti į šiuos apartamentus. Tik nesiožiuok, nes priešingu atveju užsitrauksi dar didesnę mūsų nemalonę.
Vanautas nedelsiant buvo įvarytas pro atviras grotuotas duris į šaltą kamerą, kurios viduryje voliojosi murzinas sintetinis čiužinys. Koordinatorius nenorėjo taikstytis su esama padėtimi, todėl bent mintyse užvirė tikra audra. Jis tokios cinikės, kokia  akivaizdžiai pasirodė Jula Mešta, dar nebuvo regėjęs. Net kamera atrodė šiltesnė už tą  neįtikėtinai šaltą moterį, nors patalpoje kabantis senovinis termometras rodė kelis laipsnius žemiau nulio. Tačiau žmogus puikiai suprato, kad yra bejėgis. Įkalintas tarp šitų sienų jis negalėjo nieko padaryti. O anapus grotų stovintieji tuo akivaizdžiai džiaugėsi.

***
Iš Ailoverio užrašų.

Mano manymu, šitas vabalas, kurį aptikau savo kambaryje, ne išimtis — jis savotiškas interventas ir lygiai toks pat, kaip kiti, rasti mūsų gyvenvietėje. Jį išnarsčius ne tik Bolaris, bet ir aš radau keistas mikroschemas ir kitas smulkias detales, kurias slėpė kiautas. Tuo šis vabalas priminė gyvo ir negyvo sutvėrimo hibridą. Jau iš įvairių  pasakojimų supratau, kad  padaras geba funkcionuoti bet kokioje temperatūroje ir bet kokiomis oro sąlygomis, tad šaltis jam nė motais. Ne sykį  bendradarbiams ir šiaip pažįstamiems sakiau, kad  tų vabalų savotiškas tikslas — užblokuoti  bet kokią mūsų elektroniką ir elektrotechniką. Tikslas? Tiesą pasakius,  kodėl vabzdžiai taip elgėsi, nei aš, nei kiti stoties gyventojai tiksliai nežinojo. Vyravo tik kelios spėlionės kodėl Danautas pasinėrė į neregėto masto agoniją. Vienoje iš jų buvo teigiama, kad vabalai Svalino – Granafio teroristinių grupuočių taktinė gudrybė, kuria siekta įbauginti  priešą, šį nukenksminant pakankamai subtiliu būdu. Kitoje hipotezėje, išreikštoje  Kesvilo, tvirtinama,  kad Danauto planeta pateko į specifinį  globalinio masto  kosminį debesį, kuris pažeidė elektromagnetinį lauką o bet kokia žmonių elektra varoma technika dėl to tapo neveiksni. To debesies užimama teritorija, pasak Eriko, gali būti matuojama parsekais. Tačiau svarbiausia, kad niekas kol kas negalėjo nei įrodyti, nei paneigti šią prieštaringą teoriją, nes nebuvo jokių priemonių  jai ištirti: neveikė nė vienas tikslesnis prietaisas, netgi elektroniniai teleskopai. Kita vertus Kesvinas bent jau man nepaaiškino kuo dėtas tas hipotetinis debesis ir vabalai. Aš labiau linkęs manyti, kad nėra teisinga nei viena, nei antra katastrofas aiškinančios  versijos. Kita vertus tik nedaugelis iki šiol pastebėjo skraidančius vabzdžius. Stotyje rado vos kelis tų padarų egzempliorius ir, akivaizdu, visi jie buvo negyvi. Tiesa, ir aš, ir daugelis kitų liudininkų matė tariamus vabalų spiečius, kurie ne kartą praslinko pro šalį, lauke.
Yra dar viena teorija, kuria labiau tikėjau  už visas kitas likusias. Vabalai, nepaisant visų  su nelaime susijusių anomalijų,  žinoma, nėra vietinės kilmės, juk niekas per visą planetos kolonizacijos istoriją taip ir neišvydo jokio vietinės kilmės vabzdžio. Todėl šie nariuotakojai interventai galėjo patekti tik iš išorės kiaušinėlių ar kokių nors “genetinių dulkių” pavidalu, o dabartinę formą įgijo tik  patekę į  Danauto atmosferą. Tokius sutvėrimus galėjo  atgabenti kometa arba asteroidas, meteoritai, nors labai tikėtina, kad  juos galėjo netyčiniu būdu atgabenti  ne kokie nors žmonių priešai, bet eiliniai konfederacijos transporteriai – pašto laineriai.  Jei vabalai pateko į šį pasaulį pervežimo būdu, tai iki šio momento, kol  rašau savo dienoraštį, dar niekas negalėjo aiškiai pasakyti kas tai padarė ir iš kur tie skraidantys nariuotakojai  buvo atgabenti. Nežinoma ir kaip vabalai vystosi, ir funkcionuoja jų keisti organizmai. Ech, geriau visas tas spėliones palikti  tiems, kurie šituos reikalus išmano geriau. Tiksliai paaiškinti juk negaliu, nes nieko nežinau...

***
Ailoverio dienoraštis atsidūrė Daro Morilikso rankose, kai šis, apsilankęs depresavusio kolonisto namuose tarp suversto visokio šlamšto mėgino surasti jau gandais apipintą sąsiuvinį. Šis vidutinio amžiaus tamsiaplaukis, prakaulus ir barzdotas vyras, buvęs “Užuovėjos” narys, apsilankė pas sandėlininką Sarfą, kuris buvo uždarytas savo namuose. Moriliksas labai nustebo, jo būste pastebėjęs ieškomą sąsiuvinį. Daras, sudaręs trumpalaikį sandėrį su įtariamuoju nusikaltėliu, ir įsigijęs užrašus,  grįžęs į savo būstą susikrovė būtiniausius daiktus į kuprinę, įsitvėręs į abi rankas maisto paketus, išskubėjo paskui Eriką Kesvilą. Prie būrelio prisijungė ir kelios moterys. Tarp jų ir Laura. Kiti, matyt, žuvo per susirėmimus su perversmininkais, o gal buvo paprasčiausiai uždaryti kuriame nors patikimai apsaugotame barake. Dideliame stoties kieme  gulėjo palikti keli nukautųjų lavonai. Sniege ir lede išliko įsigėrusio kraujo pėdsakai ir sulaužyti ginklai. Tačiau nė vieno iš žuvusiųjų nei Daras, nei Erikas bei kiti bendražygiai nepažinojo. Ilgiau nerizikuodami likti stotyje, vos sulaukę sutemų, nėrė į artimiausią šarma ir sniegu užklotą vietinių medžių giraitę. Ten jų niekas nepastebėjo.
Pabėgimo operacijai ėmėsi vadovauti pats Erikas Kesvilas. Jis džiaugėsi, kad pirmasis sumanymo etapas pavyko be kliūčių. Penkių žmonių grupelė leidosi į tolimą ir rizikingą žygį. Keliauta iki pat ankstyvo ryto, baiminantis, kad kas nors juos visus gali susekti. Maršrutas pasirinktas į šiaurės vakarus — ten, kur turėjo dunksoti  aukšti Kalvarirebo kalnai. Tą pirmą kelionės rytmetį keliauninkai suvargę ir sušalę nusprendė įkurti laikiną stovyklą: reikėjo ir sušilti, ir pavalgyti. Be to visi buvo labai pavargę.
Stovyklą nusprendė įkurti  ant skardėto Sandsvilo upės kranto, nuo kurio vėrėsi tiesiog didinga vietovės panorama. Už medžių uždangos buvo pastatytos dvi palapinės, sujungtos siauru koridoriumi. Vyrai pasirūpino malkomis ir nedelsdami užkūrė laužą. Ugnis buvo tikra atgaiva keliautojams šiame lediniame pasaulyje. Kol kas nekėlė pavojaus joks laukinis gyvis, kurių traukiantis iš perversmo apniktos stoties, teko pamatyti. Kur kas didesnį nerimą kėlė stotyje likę maištininkai, kurie tikriausiai pasiges tų kelių  paslaptingai dingusių gyventojų. Bėglius galėjo raminti tik tai, kad naujoji valdžia turėjo kur kas svarbesnių reikalų. Todėl apie  “Užuovejos” likučių dingimą bus susimąstyta tikriausiai dar negreitai...
Pirmiejį pusryčiai užribyje prie laužo šviesos ir šilumos dvelkė stebėtina ramybe.  Kai moterys paruošė skurdų  valgių asortimentą, barzdotasis Daras Moriliksas ištraukė aptrintus Roko Ailoverio užrašus. Kai pirštinėtos rankos pirštai praskleidė kelis puslapius, vyriškis nedrąsiai ištarė:
—Aš atradau dingusį sąsiuvinį, apie kurį vargšas Ailoveris  ne kartą man ir kitiems minėjo.
Visi labai nustebo. Ypač Erikas:
—Kaip tau pavyko?
—Juk Sarfas visiems pareiškė, kad dienoraštį  buvo atėmęs iš Maiklo Sardaifo. — ištarė Nitaira. — Darai, papasakok kaip tas dienoraštis atsidūrė tavo rankose.
—Nieko ypatingo. — kuklinosi Moriliksas, — Prieš visą tą absurdą, kuris stotyje prasidėjo vakar, apsilankiau pas tą šunsnukį sandėlininką Sarfą. Jam mainais į tą  ant jo stalo pastebėtą užrašų knygą atidaviau tris litrus spirito. Pastebėjau, kad sąsiuvinyje išplėšti keli puslapiai.
—Tai gal tuose lapuose ir buvo esmė? — įsiterpė Laura, — priežastis kodėl viskas prasidėjo...
—Nieko nežinau. Šitas smirdžius man nieko nepasakė, — pasiteisino  Moriliksas.
Erikas šiek tiek pakeitė temą, nors jo galvoje tebesisuko apie Ailoverį, kurio nėra:
—Kai tik nukeliausime iki pietinių Kalvarirebo  šlaitų, ką daryti toliau. Gal ten įsikursime ilgalaikę stovyklą, kur teks imtis savotiškos Danauto gelbėjimo misijos. Manau, kad Ailoveris daug ką nuveikė, o jo užrašai daug pagelbėti, aiškinantis tragedijų paslaptis. Nors tiesą pasakius sunku man ką nors tiksliai prognozuoti.
—Pritariu tau, — sutiko Daras ir paragino valgyti, juk pusryčiai jau buvo senokai paruošti.