Keistas kvapas virš tavęs –
tarytum kovas, pelenais pavirtęs, smilksta,
skindamas dar jauną
pievoj neužaugusį balandžio paukštį,
po kurio sparnu
suglaudę galvas,
plunksnom apsitaisę miegam

ir kvėpuot kas kartą bijom
vos pajutę
neraminantį kurčios širdies plakimą.
Ji tyli išsaugota pavasariui
ir kalbėti žodžiais
niekad nemėgina.

Debesy sudrėkęs virpantis balandžio paukštis
glaudžia po savim nurimusius žmonių jausmus.
Mes ir džiaugiamės, ir bijom jo –
drauge tylėt danguj
pajutę saugų skrydį trokštam.
Virpantis balandžio paukšti, užaugink ir mums sparnus.