Ryte Žaliūkas pabudo su plačia plačia šypsena veide. Tačiau niekaip negalėjo prisiminti ką tokio juokingo sapnavęs naktį.
- Ir man taip kartais būna, - viską supratusi, tarė Usnis.
Žaliasis apsidžiaugė, šįryt ją pamatęs ten pat, kur ir vakar vakare. Dygioji žolė taip pat šiltai šypsojosi. Jai buvo gera pagaliau susirasti draugą.
- Žinai, - tarė saldžiu balseliu Usnis, - man atrodo, kad tu šiąnakt paaugai.
- Tikrai? – nustebo Žaliasis, - Negali būti.
- Manau, kad tikrai gali. Sakoma, kad iš šono visada geriau matosi. Supranti?
- Nelabai, - prisipažino Žaliūkas, bet jų pasiaiškinimui, regis, nebeliko laiko – aukštai medyje brendo didelės permainos...
- Kol jūs čia abu garsiai knarkėte, - pasipūtusi iš aukšto kreipėsi varna, - aš buvau kai kur nuskridusi...
- Sakai? – bandė atsikirsti visur ir visada išdidi Usnis, - Negi tikrai kažkur skridai? Nes man atrodo, kad ta tavo uodega tiesiog priklijuota prie šito medžio šakos!
Žaliūkas labai užsinorėjo juoktis. Kuo garsiausiai. Tačiau didvyriškai nurijo juoką savyje ir tik nedidelė šypsenėlė teišdavė apie jo smagią nuotaiką.
- Gerai, galite sau kvatotis iki valiai, - viską pastebėjusi, sparnu numojo varna, - bet aš jums vistiek papasakosiu ką šįryt regėjusi ir girdėjusi.
- Na gerai, klok šen visą tiesą, senoji paskalų nešiotoja, - paragino Varną Usnis.
- Tai va. Buvau nuskridus į aną daržo galą. Ten papasakojau visiems apie mūsų naują, žalią gyventoją. Ir...
- Ir? – draugiškai akis išpūtė dygioji žolė su Žaliūku.
- Ten man pasakė, kad žino, kas toks jis yra.
Stojo mirtina tyla. Visiems baisiai knietėjo sužinoti tiesą apie naująjį daržo gyventoją.
- Taigis taigis, - galiausiai iškilmingai sutrimitavo varna, - mūsų mažasis žaliasis draugas yra ne kas kita, kaip.. žirnis.
Net žvirbliai sukluso.
- Žirnis! – išsišiepė vienas storas žvirblis, - Cha, konservuoti žirneliai! Tikras skanumėlis... – tarė ir godžiai apsilaižė.
- Ei tu, raminkis! – įtūžusi suriko ant jo Usnis, - Nes gan nesunkiai galiu iš tavęs padaryti visai neprastą iškamšą.
Vargšeliui Žaliūkui galvoje susipynė įvairiausios mintys. Kas jis toks? Ar senoji liežuvautoja varna sako tiesą? Ar jis išties yra žirnis? Hmm… O gal tuo žirniu būti visai nėra blogai? Tačiau nespėjo žaliasis atsakyti net į pusę jam iškilusių klausimų, kai Usnis vėl atkreipė į save dėmesį:
- O kodėl tie anos daržo pusės gyventojai taip nusprendė? Kodėl jie nusprendė, kad mano (šį žodį ji pabrėžė) draugas yra žirnis?
- Kodėl? Ogi todėl, kad jis yra žalias. Ir dar plonas. Dabar viskas aišku?
Aplinkinių nekamavo jokios abejonės. Bet Usniai visgi pasirodė, kad čia kažkas netaip.
- Palauk, palauk, - susirūpinus suniurnėjo ji, - Jis žirnis yra tik todėl, kad žalias ir plonas? Taip?
- Taip. O kaipgi kitaip, - pasipūtusi atsakė varna.
- Tai tada taip gaunasi, kad tu, apsirijęs žvirbli (sulig šiais žodžiais Usnis atsigręžė į kažką lesantį apvalainą žvirblelį) esi.. šernas!
- Kaip tai??? Kas čia dabar? – vos nenuvirto aukštielninkas tas, - Kodėl?
- Viskas labai paprasta. Nes esi rudas ir storas.
Netrukus visiems tapo aišku – tik todėl, kad yra žalias ir plonas, Žaliūkas dar nebūtinai yra žirnis. Arba, kitais žodžiais tariant, gal jis žirnis, o gal visai ir ne. Tamsus abejonių debesėlis pakibo viršum žaliojo galvos. Juk dabar jis dvejojo nežinodamas – žirnis yra ar ne.
- Išduosiu tau paslaptį, - po valandėlės įsidrąsinęs šalimais atplasnojo dar vienas žvirblelis, - Tu man tikrų tikriausias a-py-nys.
- Kas toks?! – susiraukęs paklausė Žaliūkas, mat jam tas keistas žodis kažkodėl visai neatrodė mielas...
- Na, apynys... Skrisdamas čionai iš tos, vakarų, ne, pietų.. hmm.. turbūt visgi šiaurės rytų pusės, - pats savo mintyse klaidžiojo šnekusis žvirblelis, - mačiau visą lauką panašių į tave. Klausyk, gal ten tavo broliai? Ir seserys?