Motina, palydėjusi savo jauną dukrą į stotį, bėrė jai paskutinius pamokymus:
– Renatėle, tik venk kelionėje atsitiktinių pažinčių, ypač su jaunais vyrais. Žinai, kokie dabar vyrai – jauni veda, o sutikę jauną merginą, apsimeta nevedusiais jaunikaičiais esą...
Renatai buvo juokinga, bet su motina nesiginčijo. Įlipusi į vagoną šypsojosi, buvo laiminga, kad atitrūko nuo namų, jautėsi savarankiška, suaugusi, pasitikinti savimi.
Ant vagono suolo priešais ją sėdėjo jaunikaitis juodais vešliais plaukais. Tokie vaikinukai jai kaip tik patiko, todėl nuo merginos veido nepradingo šypsena. Tačiau jaunuolis įsigilinęs skaitė kažkokius raštus, vis pieštuku kažką pasižymėdamas paraštėse. Renata vis dar šypsodamasi stebėjo jį. Ūmai vaikinas pakėlė akis ir sugavo merginos vylingą šypseną. Jis atsakė tuo pačiu.
– Ar toli važiuojat? –paklausė, dėdamas savo popierius į odinį portfelį.
– Į... – mergina pasakė miestelio pavadinimą.
–O! – dar plačiau nusišypsojo vaikinas, parodydamas baltų dantų eilę. – Vadinasi, mudu važiuojame į tą pačią vietą.
Susipažino. Vaikino vardas buvo Ramūnas.
Tarp jų kalba rišosi, abu linksmai juokavo. Ramūnas pasisakė esąs ką tik baigęs universitetą, dirbąs inžinieriumi ir gaunąs didelę algą, bet kol kas gyvenąs Kaune privačiame samdomame bute pas tokią močiutę, kuri esanti keista: nors ji pagaminanti jam ir maistą, bet neleidžianti atsivesti į butą draugių. Jis žadąs greit įsigyti savo butą ir norįs susirasti jauną linksmą merginą, tinkančią į žmonas, va, kaip kad Renata... Renata vylingai šypsojosi, ir abu juokėsi iš Ramūno šeimininkės keistenybių.
Traukiniui sustojus tartstotėje, Ramūnas nupirko Renatai vaisvandenių, saldainių. Po kiek laiko jie jau sėdėjo ant vieno vagono suolo susikibę rankomis kaip seni pažįstami ar įsimylėjėliai. Renatai kirbėjo viltis... Ji daug juokėsi. Abu susitarė susitikti vakare prie kino teatro.

Traukiniui sustojus dar vienoje stotelėje, į vagoną įsiropštė senyvo amžiaus pora: vyras su nešuliais ir moteris su pintine. Jie apsidairė, ieškodami kur prisėsti. Vyriškio dėmesį patraukė garsus Renatos juokas. Jis žvilgtelėjo į porelę.
– Žiūrėk, –kumštelėjo vyras žmonai į pašonę, – Ramūnas važiuoja!
Renata nustebo, kai Ramūno veidas, pamačius senyvus žmones, nuraudo kaip virtas vėžys. Ji nesuprato, kodėl.
– Ale tikrai Ramūnėlis! Sveikas, ženteli. Ar vienas važiuoji – Jolita liko namie? O kaip auga mūsų anūkėlis Andriukas?... –bėrė klausimus uošvienė.
Abu sutuoktiniai įsitaisė ant suolo priešais porelę.
– Na... ne. Taip... gerai... – mikčiojo Ramūnas,  nežinodamas, ką atsakyti į uošvienės tiesmukiškus klausimus.
– Tai gal čia bendradarbė, apie kurią tu pasakojai? – vėl paklausė moteris.
Renata nieko neatsakiusi persėdo ant kito vagono suolo, nes laisvų vietų buvo.
Kai ateina noras pabūti ne tuo, kuo esi, susidaro daug keblumų tiek sau, tiek aplinkiniams.