Ta diena darbe man buvo sunki. Darbo stalas buvo apkrautas įvairiais raštais, į kuriuos reikėjo skubiai atsakyti, o už valandos- pasitarimas. Pasibaigus pasitarimui man pranešė, kad būtinai dar šiandien atvažiuočiau pas mamą. Pranešė sekretorė, kad skambino ne pati mama, o jos kaimynė. Kodėl kaimynė? Gal mama ligoninėje? Dėja, kaimynų telefono nežinojau, o mamos telefonas į mano daugkartinius skambučius neatsakė. Teko, perspėjus viršininką, tą pačią popietę išvažiuoti. Tikėjausi po dienos grįžti.
Kelionė truko gal tik gerą valandėlę, tad jau pavakary buvau gimtajame miestelyje prie motinos medinio namelio. Pasibeldžiau į duris, bet niekas neatsakė. Kambarys buvo neužrakintas, tad įėjau. Motina sėdėjo prie stalo nugara į mane. Pasisveikinau, bet ji nieko neatsakė. Aš dar kažką pasakiau. Tada mama tylėdama atsistojo ir keista eisena priėjusi apkabino mane. Tas apkabinimas man pasirodė keistas: apkabino viena ranka. Pastebėjau, kad ji apsirengusi gana šiltai- savo megztu nertiniu ilgomis rankovėmis, o juk buvo pats vasaros vidurys ir karštos dienos.
Motina  valandėlę žiūrėjo į mane tylėdama ir pagaliau prašneko. Aš išsigandau, nes ką ji sakė- nieko nesupratau...Ji stengėsi, bet vietoj žodžio išėjo kažkoks garsas, panašus į raidę e ar a. Aš žvilgtelėjau į jos nuleistą dešinę ranką,  kabančią megztinio rankovėje. Iš tos e ir kabančios dešinės rankos supratau - insultas!
-Kada?- paklausiau ir susigėdau. Ji gi negalėjo atsakyti. Mama pakėlė kairės - sveikosios rankos keturius pirštus. Supratau - prieš keturias dienas.
Ar kvietei gydytoją?- vėl paklausiau nesąmoningai. Bet mama ir tai buvo numačiusi: ant stalo gulėjo švaraus popieriaus lapas ir rašiklis. Priėjusi prie stalo motina ėmė rašyti kairiąja ranka. Raidės buvo kreivos, lipo viena ant kitos. Aš stengiausi perskaityti, ką ji rašo, o mama stengėsi kuo aiškiau parašyti. Pagaliau abiems pavyko. Perskaičiau\"Pasveiksiu\".
-Noriu pakalbėti su gydytoju,- pasakiau. Tada ji parašė:\"6 val.\" Supratau- šėštą valandą gydytojas bus čia.
Patariau mamai prigulti, kol ateis gydytojas, bet ji gultis nėjo, o tik sėdėjo ir žiūrėjo į mane. Tas žiūrėjimas mane jaudino, nes nežinojau, ką jai sakyti. Taip mudu ir toliau sėdėjom ir tylėjom. Aš apmąsčiau visą jos gyvenimą. Motina buvo darbšti, taupi, dėjo centą prie cento mano išmokslinimui, savo \"juodai dienai\". Ir štai ši diena atėjo. ..Žmogaus gyvenimas kaip gėlės: gyveni gyveni, o liga pakerta kaip šalna gėlę ir viskas. Man buvo gaila mamos, bet paguosti aš nemokėjau. Be to, nenorėjau jos dar labiau jaudinti. Mama yra sakiusi, kad ją duktė geriau suprastų. Aš iš prigimties buvau santūrus, mažakalbis, kaip ir mano tėvas,kuris anksti žuvo.
Taip mudviems besėdint, mane apėmė noras pakilti ir apkabinti mamą, bet gal ji suprastų kaip užuojautą atėjus nepagydomai ligai ar baigčiai. Tad kam ją skaudinti.
Atėjęs gydytojas patarė mamai gultis į ligoninę, bet esą ne būtina. Gultis į ligoninę mama nenorėjo, teigdama, kad norinti pabūti su manimi.
  Išvykus gydytojui, mama tikrai atrodė neblogai. Pavakarieniavome ramiai ir naktis praėjo normaliai. Ryte po pusryčių abu išėjome į kiemą, paliejau gėles, mama sugrėbė lapelius, paskui pasėdėjo ant suoliuko lauke prie verandos durų.Vidurdienį, gal nuo tvankumos ,mama krito be sąmonės. Greitoji nugabeno į ligoninę. Kai vėlų vakarą ėjau namo iš ligoninės, mama dar nebuvo atgavusi sąmonės, nors gydytojai tvirtino, kad ji pasveiks.

Visą naktį negalėjau užmigti. Kankino mintys ir prisiminimai tiek senesni, tiek dabartiniai. Mane graužė sąžinė, kad aš nebuvau labai geras savo mamai, nebuvau jai dėmesingas, atviras. Laukiau ryto su viltimi, kad mama atgaus sąmonę, pasveiks ir mintimis pasižadėjau būti jai nuoširdesnis. Dėja, ryte nuskubėjus į ligoninę, dar kolidoriuje seselė pranešė, kad mama, neatgavusi sąmonės, naktį mirė. Mirė, nesulaukusi mano išsiveržiančių vidinių jausmų!...Aš pravirkau, kaip mažas vaikas, vis mintyse kartodamas:\" Mama, mamyte- atleisk man. ..\"Man buvo skaudu, kad nieko negaliu pakeisti. Negaliu sugrįžti nors viena diena atgal...Nors viena diena!