Užgimsta žvaigždės ir žvaigždynai,
pasauliai lekia šviesmečiais ratus,
kalnai iškyla, dingsta vandenynai,
skaičiuoja žmonės Žemėje metus.

Kas Viešpaties sukurta – stebuklinga,
praėjusias dienas įvertinti galiu,
man Mahometo amžius nustatytas,
aš ne į priekį, o atgal žiūriu.

Kam būti Pranašu – juo gimsta,
o tapti juo beviltiškai sunku,
ir kalnas prie manęs vis neateina,
todėl prie kalno eiti pats turiu.

Sparnuota meilė kelyje pradingsta,
ilgai laikyta tarp šiltų delnų,
kaip laumės juosta danguje ištirpsta,
lietaus lašais susigeria tarp akmenų.

Jei laikrodžiai visi atgal tiksėtų,
rodyklės atsisuktų grįžtančiu laiku,
laimėtum daug, bet viską pralaimėtum,
svarbiausią tiesą pasakyt turiu.

Sugrįžt ir vėl pagauti tavo žvilgsnį,
suprast be žodžių, tyliai atsakyt,
akimirka ši šviesmečių šimtus atsvertų,
tik negali jos pakartoti antrąsyk.