kartais rudenį lapais
basais šešėliuotais
prisidengia galvas
pavargusios moterys

žirkles jos pametė
praeitą pavasarį
velnias per galvas
nagais žiemą juokėsi

per blyškią odą
neraustančią kietą
nulijo – sustingdė ugnelę
mėlyną šviesią
atrodo danguj
Dievo skruostų nulietą

ir jokio pavydo
vaškinėm akim
pasauliui kalbėti vis mokos
jis piktas –
degtukai mažiems
nedegsite vasaros šoky

rusenkit šaltai
tartum šerkšno karaliai
virpuliu liečiantys kaktą
skambėt laiko jau per mažai
liepsnele neužsibaigia taktas