Viskas labai paprasta – Evelina laukė pensijos ir nežinojo, kad dar gali gyventi. Bet merdėdama ji vis dar egzistavo savo nykioje kasdienybėje. Tiesa, Evelina, turėjo vieną svajonę, apie kurią nedrįso pasakoti net artimiausioms kūmutėms, net savo vienintelei dukrai, kuri gyveno užsienyje, Evelina troško išvysti miražą. Todėl Eveliną, kad ir koks nykus būtų jos gyvenimas, galima laikyti keistuole.

Tiesa, reikia pasakyti, jog anksčiau ji svajonių neturėjo. Ji visada dirbo ir rūpinosi. Jos galva visada buvo pilna rūpesčių. Rūpinosi rytojumi, rūpinosi, kas vyko vakar, rūpinosi dukra ir rūpinosi vyru, paskui labai rūpinosi anyta. Visą gyvenimą jai labai rūpėjo, kas vyksta Lietuvoje, bet labiausiai už viską jai rūpėjo žvaigždžių gyvenimas. Prisilietusi prie jų spindesio ji keletą dienų jausdavosi pakylėta, „kaip ant sparnų“. Tomis dienomis ji buvo gera savo vyrui, galima sakyti, mylėjo gyvenimą. Kad tai nėra nenormalu rodo ir tai, jog apie tai ji visada rasdavo su kuo pasikalbėti prie kavutės ir niekas nesistebėjo.

Kavutė buvo tas centras, apie kurį sukosi jos, jos draugių ir netgi žvaigždžių gyvenimai. Kai Evelina prisimindavo kavutę, visatos centrą, jos akyse pasirodydavo du sunkūs ašarų kristalai, formavęsi daugybe laiko. Jie buvo tokie sunkūs, jog niekada taip ir neišriedėdavo. Kavutė buvo jos gyvenimo išsipildymas, kavutė ir varškės spurgos.

Evelina buvo padori moteris, ji augino katę, vardu Anabela, ir neužsiėmė visokiais niekais. Ji apskritai negalėjo pakęsti niekais užsiimančių žmonių, ji tai vadino nesąmonėmis, nors giliai širdyje juos užjautė. Bet jie patys dėl to kalti. Tačiau kartais jos senstančioje širdutėje, kuri buvo nedarbinga penkiasdešimt vienu procentu, kažkas suvirpėdavo: lyg mažytis gležnas augalėlis, draskomas vėjo, suvirvėdavo vyturėlis aukštai virš laukų, skelbdamas pavasarį. Kažkas kuteno jos širdį, ir ji pati nežinojo kas. Lyg slapta viltis, kurios nedrįso pripažinti. Sakydavo sau: klimaksas.

Jos neįprastas ir gilus padorumas pasireiškė ir dar viena keista ypatybe, kurios Evelina niekaip negalėjo paaiškinti, naktimis ji sapnuodavo spindinčius angelus ir blizgančius šventuosius. O vieną kartą jai net pasirodė šventoji mergelė. Kartais jai šmėkštelėdavo mintis, jog ji esanti šventoji. Bet tik šmėkštelėdavo ir praeidavo. Jos pasakojimais niekas per daug nesistebėjo, tik dievobaimingai palinguodavo galvas ir kažką visažinančiai sumurmėdavo. Tos bobelės turėjo aiškų slėpiningojo pasaulio surėdymo vaizdą. Tik dukra šaipydavosi.

Žinoma, Evelina buvo uoli bažnyčios lankytoja. Bet nuėjusi, viduje būdavo kažkokia pasimetusi, iš tiesų ji nežinojo, ką reikia daryti bažnyčioje. Ji kuisdavosi, murmėdavo maldas, retkarčiais pritardavo giedantiems, žvalgydavosi, priimdavo Komuniją, bet švento virpulio taip ir nepajuto. Ji, šventoji, jautė, kad aukščiausias jai nėra visai teisingas ir ją skaudina, už jos uolumą neatsilygindamas tuo pačiu. Ji tikrai buvo padori moteris, ir jos padorumui nebuvo ribų.

Evelina mylėjo Anabelą. Mylėjo karštai visa širdimi. Ją rado visai mažą ir gležnutę patvoryje, ji buvo balta ir visa virpėjo, panašiai kaip J. Biliūno apysakoje „Balta katytė“. Vyrą buvo neseniai palaidojusi. O gal?... Katė jai atstojo viską, vyrą ir dukrą, savo šiltu murkimu užšokusi jai ant kelių kas vakarą jos gyvenimui suteikdavo prasmę.

Viskas buvo lyg ir gerai: ji buvo gera, na, ir kas, kad sutvėrėjas jai nejautė karštos meilės. Ji su tuo susitaikė. Ėjo į darbą, laukė pensijos. Lankė kapus, paskambindavo dukrai. Laistė ir rūpinosi gėlėmis. Taip, taip, kartodavo ji, gyvenimas yra nuostabus ir su kate ant kelių sėsdavo į supamąjį krėslą prie televizoriaus ir patirdavo katarsį, žiūrėdama publicistines laidas. Viskas buvo lyg ir gerai, ji jau su viskuo buvo susitaikiusi. Bet... miražas. Miražas jai nedavė ramybės.

Laikas, kada ji turėjo išeiti į pensiją, nenumaldomai artėjo, o vidų vis labiau jaukė nenumaldomas troškimas išvysti miražą. Ji net pradėjo save analizuoti, bet troškimas išvysti miražą niekur nedingo. Taip, ji niekada nesvajojo, gal dėl to. Jos gyvenimas buvo toks sausas, ir ji niekada nepaniro į tamsų, sunkų svajonių vandenį, neplaukiojo tarp baltų lelijų ir savo marškiniuose niekada nerado susivijusio žalčio.

Miražas... Ji pasidarė kaip nesava. Katė jai nebeteikė džiaugsmo. Ji sėdėjo prie televizoriaus ir spoksojo tuščiomis akimis į televizorių, ką daugiau veikti nežinojo. Ji buvo labai tvarkinga moteriškė, o dabar indų krūvos galėjo stovėti savaitėmis. Ji vakarais visada virdavo baltą sriubą, o dabar tik kažką susigrūsdavo į burną. Nepaaiškinamas troškimas griovė jo gyvenimą, siaubė jos tobulą sielą. Ji pradėjo pykti ant dievo, ir jos burnojimas, dievaži, tapo atviras. Aukštai iškėlusi kumštį ji grūmodavo dangui, negalėdama patirti katarsio.

Kažkokia jėga ją griovė, engė iš vidaus. Gal negyventas gyvenimas. Toji jėga buvo tokia didelė ir stipti, jog tarpais ją visiškai paralyžiuodavo. Bet ji vis tiek laukė. Ramybės bangos iš vidaus, lengvai užliejančios ją, negyvenamą salą. Bet buvo velniškai tylu, ir tyla kartais spengdavo. Galėjai girdėti kaip kampe gailiai kniaukia užmiršta katė.

Iš kažkur jos namuose atsirado degtinės butelis. Ne, miražas buvo nesąmonė, ji negalėjo pripažinti miražo. Tiesa buvo dėžutėje, tiesa buvo, kai jos it maži dangaus kūnai skriedavo apink garuojančios kavos puoduką. Kai aptarinėdavo kaip neteisingai kiti gyvena ir kokios jos tobulos ir koks teisingas yra jų gyvenimas. Jos gyvenimas ir toliau turėjo būti teisingas, ji teisingai turėjo dirbti, teisingai išeiti į pensiją ir dar teisingiau numirti. Kuo teisingausiai.

Pasiilgusi katė užšoko jai ant kelių. Gailiai sumurkė ir išrietė nugarą. Ji instinktyviai ją pradėjo glostyti. Dėl visko buvo kaltas Dievas, į jos karštą meilę ir teisingą gyvenimą neatsakęs tuo pačiu. Tą vakarą nevaisingą ryšį ji nutarė nutraukti. Ryte pabudo ryžtinga, tiesa, po vakarykščių išgertuvių skaudėjo galvą. Išgėrė paracetamolio ir skausmas apmalšo.  Dabar jau viskas bus kitaip.

Tą dieną ji dirbo kaip visada. Po darbo nuėjo į grožio saloną: apsikirpo, pasidarė permanentinį makiažą. Koks puikus žodis, pagalvojo. Bet namo negrįžo, nuėjo į kavinę. Ten buvo prisirinkę daug jaunimo, ir ji pasijuto kažkaip nejaukiai. Ji neturėjo ten ką veikti, tai grįžo namo. Namus tvarkėsi iki vėlumos. Evelina norėjo sutvarkyti savo gyvenimą kaip reikiant. Jau buvo naktis, kai atgulė. Bet nebuvo taip ramu, kaip norėjosi. Išgėrė migdomųjų, antrą. Bet miegas neėmė, nors tu ką.

Tada ji ir apčiuopė. Juodą plačią skylę. Ji čiuopė vis giliau ir giliau,  bet skylė neturėjo pabaigos, jį įkrito į savo tuštumos šulinį. Pašėlęs vėjas ją pradėjo nešti kaip rudenio lapą tolyn ir tolyn, tolyn nuo šito gyvenimo. Jos širdis, nedarbinga penkiasdešimt vienu procentu, mušė kaip pamišusi, ją visą rakino ir ji negalėjo ištarti nė žodžio. Kažkurią akimirką dar suprato, ji buvo įtikėjusi savo širdį, darbingą keturiasdešimt devyniais procentais. Užkalkėjusiomis kraujagyslėmis, abiejų vožtuvų prolapsu, o ir trečiasis buvo nedarbingas. Ji išgėrė širdinių lašiukų, ir galų gale priveikta, užmigo.

Kitą dieną į darbą nėjo. Nuėjo pas gydytojus, pasiėmė siuntimą. Pensija už kelių metų regėjosi kažkur labai toli. Nutarė paskambinti dukrai:
- Agne, kaip tu, kaip tau sekasi?
- Gerai, mama, o kaip tu?
- Gerai... klausyk, man labai nepatogu prašyti, bet gal... gali man parsiųsti pinigų, - trauktis nebuvo kur.
Tyla. Dukra sukluso.
- Klausyk, mama, kam tau tie pinigai.
- Žinai, vaikeli, aš noriu važiuoti į Egiptą... niekada nieko iš tavęs neprašiau
- Kam tau, mama, Egiptas... senatvėje... ar išprotėjai?... – ji jau pamokančiai šaukė.
- Noriu pamatyti miražą...
- Miražą, kokį dar miražą?, - ji jau ne šaukė, o rėkė. – Mama, mama, gal man parvažiuoti...

Evelina padėjo ragelį. Dukra blaškėsi kažkur anapus. Evelina su kažkokia ramybe žvelgė į tolį. Juk ji nieko daugiau nenori, tik išvysti miražą. O dukra, kuo ją laiko dukra, išprotėjusia? Ją, kuri visą gyvenimą buvo teisinga ir dabar nori tik vieno – išvysti miražą... Kodėl gyvenimas toks neteisingas? Ir susigriebė, ne, ne tai... Tai ji, ji neteisingai, o gal ir teisingai gyveno, kas gali žinoti, kas yra teisinga ir neteisinga. Akis aptraukė ašarų migla. Sunkūs kristalai pagaliau išsirito iš savo lizdų. Ji jau nieko negali pakeisti... Ir vėl tas bejėgiškumas, baik... Baik, Evelina. Baik verkšlenti.

Tyla vėrėsi kaip žaizda. Žodžiai sunkėsi sunkiai. Nesinorėjo kalbėti, nesinorėjo klausti. Viskas buvo paprasta ir aišku. Jos lūpos nebuvo surankintos įtūžio, ji nesišypsojo, tik jautė – savyje kylančią ramybės bangą...

Aplinkui kiek akis užmatė driekėsi dykuma.