Profesoriaus Artūro Bolario kabinetas buvo prišnerkštas, bet jaukus. Jo viename kampe  šildė senoviškai įrengtas židinys, kokio pavydėtų  visi kiti   stoties gyventojai, kuriuos kankino šaltis.  Artūras buvo biologas, nors gyvenvietėje ir dirbo paprasčiausiu instruktoriumi biologiniais klausimais, tačiau  žavėjosi egzotika, romantika ir senove. Todėl ne nuostabu, kad jis pats susikonstravo senovinį neelektrinį židinį ir kūreno paprasčiausias malkas. Netgi malkinę sau įsirengė stoties sandėlyje, visai netoli namų. Dabar šis žilstelėjęs  ir susikūprinęs senukas, sėdėdamas užu  įvairiausiais popieriais apkrauto stalo, su pincetu ir lūpa rankose tyrinėjo vabzdį palaužtais sparnais. To sutvėrimo kūnelis žvilgėjo sidabriškais atspindžiais.
Ką tik išėjo Erikas Kesvilas. Jis  čia atėjo degtukų arba žiebtuvėlio, skųsdamasis, kad sandėlininkas Sarfas visiškai ignoruoja  bet kokį prašymą. Kesvilas, gavęs ko ieškojo,  teiravosi ir paskutinių  naujienų. Profesorius papasakojo apie savo neoficialius tyrinėjimus ir jų rezultatus. Svarbiausias iš tų teiginių svečiui pasirodė, kad  atrastieji vabalai yra interventai. Juos, pasak Bolario, matyt įvežė  drauge su įvairiomis kontrabandinėmis prekėmis, kurių  atokiuose nuo centro periferijos pasauliuose tikrai netrūko. Ir  savanoris tyrinėtojas, ir Erikas spėjo iš kitų lūpų išgirsti, kad  paskutinė tokių prekių siunta buvo sulaikyta  Tranvidijos muitinėje arba Naujajame Vindeire. Nelegalūs kroviniai  buvo aptikti lapkričio devintąją, nors kas juos čia užsakė taip ir liko niekam nežinoma. Muitinių darbuotojai sulaikė tris Krovilijos prekybinius groserius, priklausančius menkos reputacijos La Wendoro krovinių pervežimo bendrovei.  Teisingumo Būstinė  jau ketino iškelti minėtai bendrovei neregėto mąsto bylą, tačiau  netrukus prasidėjo nenumatyti įvykiai, kurie pakirto ankstesnį gyvenimą. Jau kitą dieną Danautas ritosi katastrofon...
Bolaris apie iš nežinia kur ištrauktas naujienas pasakojo tyliu  ir liūdnu balsu. Bet atradimas, jog sparnuotieji vabzdžiai ir yra visų nelaimių kaltininkai, nuskambėjo dar netvirtai. Profesorius tikriausiai dar nebuvo visko iki galo ištyręs, todėl nesigyrė visais savo laimėjimais.
Svečias Bolario naujienas sutiko nepatikliai, nes buvo įsitikinęs, kad planeta pateko į kažkokį fizinės prigimties nematomą debesį, kuris ir užblokavo bet kokius  elektroninius prietaisus, nekalbant  jau apie sudėtingą ir autonominę įrangą...
Svečiui išėjus profesorius dar kartą perkratė  inžinieriaus Eriko Kesvilo „fizikinę teoriją” ir vėl įniko į vabzdžio tyrinėjimą.
Vabalas - interventas buvo negyvas. Jis turėjo šešias kojas – kaip ir daugelis Galaktikos nariuotakojų. Kūnas apgaubtas chitininiais šarvais. Lankstus kaklelis ir pailga  plokščia gyvio galva baigėsi čiuptuvėliu ir driežiškomis akimis jos šonuose. Dabar tos keistos akys užmerktos, o matinis čiuptuvėlis pradėjęs it kreida trupėti. Atidžiau  patyrinėjus paaiškėjo, kad sutvėrimas neturi jokių išorinių klausos organų, o  po kiautu slepiama struktūra visiškai negimininga jokiam žinomam vabzdžiui. Be to, profesorius tyrinėdamas paprasčiausiu mikroskopu   padaro pilve aptiko  konstrukciją, primenančią  mikroschemas, kurios po kelių sekundžių subyrėjo ir pavirto pilkais milteliais. Šitas radinys  Artūro galvoje sukėlė tikrą minčių sumaištį. Tuo pačiu gimė ir naujos hipotezės. Tačiau ir jis pats puikiai suprato, kad jomis negalima girtis – viską reikėjo patvirtinti arba paneigti. O konkrečių įrodymų dar gerokai stigo...

***

— Šiandien pasismaugė  erdorietis! — trenkė kumščiu į stalą susierzinęs vienuoliktosios stoties koordinatorius Džaras, kai rangininkas Plaitas Dinaisas pamėgino pateisinti Fongą Blasą — „Lutū” kapitoną, ligi šiol uždarytą areštinėje.
— Bet juk niekas neįrodė, kad būtent jo  laive buvo gabenami prakeiti vabzdžiai. — tvirtai gynė savo nuomonę pavaldinys.
— Plaitai, juk  ir pats žinai, kad planetoje ligi nelemtosios lapkričio dvyliktosios  nebuvo jokių vabalų, o tas groseris buvo paskutinis, nutūpęs Danaute. Vienintelius, kuriuos galime įtarti nusikaltimu — tik „Lutū”, „Ersėjaus” ir „Hagau –156” kapitonus bei jų įgulas. Tik jie galėjo atgabenti šituos  iš nežinia kur atvilktus parazitus. — konstatavo susirūpinęs vadovas.
— Gal tai Svalino – Granafio diversantų darbas? – mestelėjo argumentą rangininkas, — Jie juk senokai kėsinasi į Pakraščius. O periferija juk ir yra mūsų Danautas. Ar ne tiesa, pone Džarai?
— O tie diversantai ne kas kitas, o  „Lutū”, „Ersėjaus” ir to „Hagau” kapitonai ir įgulos!
Plaitas Dinaisas nenurimo:
— Koordinatoriau, tu nenuoseklus. Lapkričio vienuoliktosios rytą į  Naujojo Vindeiro valstybinį kosmodromą buvo nusileidęs orbitinis kosmobilis. Man pavyko sužinoti, kad tas aparatas buvo registruotas Frydricho Džavelio  sektoriuje, o priklausė „Merkurio laivų” bendrovėje. Ar žinai kokiu tikslu buvo nutūpęs tas kosmobilis?
Akimirką atrodė, kad Džaras yra pasimetęs. Tačiau  netrukus ramiai ir užtikrintai atsakė:
— Orbitoje likusiam  erdvėlaiviui reikėjo energetinių konteinerių.
Tačiau nepatenkintas pavaldinys nenurimo:
— Bet, viršininke, niekas taip ir nepatikrino šio kosmobilio.
Ponas Džaras žodžių kišenėje neieškojo:
— Kosmobilio šeimininkai – licencijuota valstybinė bendrovė, kurios transportą leidžiama ir netikrinti.
Rangininkas pavargusiu balsu pasidomėjo:
— O kuo dėtas pasismaugęs erdorietis?
— Žinai, rangininke,  jo laikiname būste rasti keli užmušti vabzdžiai. Erdorietis, pasak ekspertų, nuo šių gynėsi. Negyvame humanoido kūne rastos kandimo žymės. Incidentas  įvyko lapkričio  dvyliktosios pavakarę – dar prieš tragediją. Be to, mane informavo, kad tas erdorietis iš  vieno anksčiau minėto groserio. Pilietis ketino be jokios Danauto institucijos leidimo čia pasilikti. Ar tau dar neaišku link kur viską suku?
Plaitas Dinaisas nieko neištarė. Rangininkas išėjo iš koordinatoriaus kabineto nieko nepasakęs tik ant galvos  užsimaukšlinęs šalmą. Lauke jį pasitiko tarnybinio gravitalerio pilotas, šiuo metu neturintis kuo užsiimti.

***

Prie skardėtųjų Kalvarirebo kalnų buvo įkurta Sanasvilio arba tryliktoji stotis. Tai keli neišvaizdūs trobesiai plokščiais skardiniais stogais, apjuosti  aukšta spygliuota tvora. Greta šio mažo miestelio į viršų kilo vėjo jėgainė ir sidabriniai energetinio terminalo bokštai. Toliau į lygumą  driekėsi tik prieš kelias vasaras sudaiginta nedidukė atvežtinių pušų giraitė, besileidžianti iki plačios Sanasvilio upės juostos. Dabar viską dengė sniegas, o vandenį – storas ledas. Oras buvo įšalęs taip, jog ir vilkint šilčiausius drabužius darėsi nejauku, šalta.
Iš vieno dviaukščio pastato kamino rūko dūmelis, bylojantis, jog čia esama gyvasties. Pasirodo, kad viduje gyvena kelios naujakurių šeimos, keli viengungiai čia apsistoję spalio pradžioje. Tai buvo biologų grupė, vienas astroistorikas, stotį aptarnaujantis techninis personalas ir statybininkai, kurie iš Sanasvilio žadėjo išvykti lapkričio devynioliktąją. Tačiau kelionė neįvyko, nes neveikė nė viena transporto priemonė. Statybininkų brigadininkas pasiūlė keliauti pėsčiomis. Tačiau visi žinojo, kad iki artimiausio centro buvo vos ne šimtas kilometrų. Jei būtų veikęs bent vienas visureigis, kelionė būtų užtrukusi vos kelias valandas, tačiau besiruošiantieji išvykti žinojo, kad reikalai yra kur kas blogesni. Kadangi išvykstančiųjų grupė neturėjo netgi jokių nešulinių gyvulių jų žygis turėjo trukti  mažiausiai keturias dienas. Nepaisant kitų stoties gyventojų atkalbinėjimų, drauge keliauti apsisprendė  keturiolika žmonių. Keturioliktasis – ryšininkas Geveras. Pastarasis buvo įpareigotas nunešti pundą valdiškų laiškų ir paprašyti pagalbos iš centro, juolab, kad jau buvo jaučiams maisto ir kitų produktų stygius. Tačiau pagrindinis misijos tikslas – žinia apie vabalus ir su jais susijusią nelaimę.
Apie vabzdžius Sanasvilyje sužinojo dar tą pačią lapkričio dvyliktąją. Iš kur apie juos stoties gyventojai galėjo numanyti? Jie tai išvydo savo akimis Ar apie reiškinį jau žinojo kitos gyvenvietės? Šis neramus klausimas taip pat paskatino grupelę kuo skubiau išvykti...