INVAZIJA (fantastinė apysaka)

Ką tik užgeso paskutinis žibintas. Rokas Ailoveris ant stalo numetė nebenaudingą prožektorių ir tyliai sušnypštė keiksmažodį. Patalpoje įsiviešpatavo prietema. Tik pro murziną stiklą persišvietė skaudžiai raudonas Dua pjautuvas, o žvaigždės nepajėgė prasiskverbti pro tamsos uždangą, kuri įsiviešpatavo šią naktį. Beprotiškai nuobodu, nes laikas nerealiai ištęstas. Iki ryto liko dar gerokai daug...
Ailoveris ieškojo savo užrašų, kuriuos nusprendė pratęsti šią atšiaurią naktį. Pratęsti, kad kas nors galėtų juos perskaityti ir kada nors sužinoti bei suprasti kodėl ir kaip atsitiko po lapkričio dvyliktosios...
Tai buvo viso labo tik dienoraštis, kurio paskutinėje dalyje buvo pasakojama apie Danauto žlugimą. Nuo šalčio sustirę Roko pirštai apčiuopė storą  ir aptrintą užrašų viršelį. Atvertęs jį beveik nieko neįžiūrėjo, nes mėnulio šviesa buvo per silpna ką nors skaityti. Užrašyti žodžiai liejosi į vientisą ir neaiškią dėmę.
Kambaryje buvo šalta, nes elektrinis šildytuvas nebeveikė jau trečią dieną. Teko  vilkėti šiltus drabužius ir sunkų skafandrą. Bet vis viena buvo pasiutusiai šalta, juolab, kad termometras už sienų rodė  minus šešiasdešimt...
Liūdesį papildė nežinia, kas vyks toliau. Žmonės jau seniai gyveno neviltyje. Laukė nežinodami kokia bus ateitis. Rytdieną galėjo pakeisti tik pagalba iš artimiausio Žemės kampelio. Tačiau nieko panašaus nebuvo, nes nebeveikė joks elektroninis ryšio prietaisas, negalėjo startuoti  net pagalbos signalus siunčiantis zondas. Danauto pasaulis paskendo agonijoje, atkirstas nuo viso likusio pasaulio. Nepaisant tokios niūrios realybės, Rokas Ailoveris norėjo, kad nors kažkas liktų po jo, po kitų, jei visa bendruomenė, nesulaukusi viltingo išsigelbėjimo, išnyktų...

***
— Laura.
— Ką?
— Ar turi degtukų?
— Ne.
— O žiebtuvėlį?
— Juk žinai, kad neberūkau.
— O gal  yra kur nors vienas užsilikęs?
— Nustok manę kamantinėjęs. Aš pavargau. Nueik į kompleksą. Gal Sarfas kuo padės. Jis gi užkietėjęs rūkalius...
—Gerai, nueisiu, Laura, nors su tuo sukčiu esu seniai susipykęs.
— Nueik, Erikai, būk geras.

***

Išplėštas knygos lapas neramiai suliepsnojo, o įsiplieskusi ugnis jau skleidė malonią šilumą. Kesvilas, negalvodamas paėmė kažkokį instrukcijų rinkinį, nerūpestingai plėšė ir glamžė lapus ramiai žvelgdamas į plevenančią liepsną. Ugnis vis plėtėsi, kilo aukštyn, darėsi kaitresnė ir kūrė šilumą. Mažas kambarėlis buvo jaukesnis...
Šalia laužo krėsle sėdinti Eriko Kesvilo žmona murmėjo sunkiai suprantamus žodžius, kurie skambėjo kaip malda. Protarpiais tai buvo panašu į mįslingą užkeikimą, nors teisybę pasakius tai turėjo būti panašu į dainą, nors ir nebuvo.
Kalba su vyru nesimezgė. Abu tą minutę gyveno atskirą gyvenimą. Be tikėjimo, vien tam kad egzistuotų. Bet Kesvilas, paruošęs lapus juos sumetė į atskirą krūvą ir tyliai prabilo:
— Tu girdėjai apie Roką Ailoverį?
— Ne. — nutraukė savo keistą dainavimą Laura.
— Jis vakar pasikorė.
— Vadinasi jis jau trečias, — konstatavo nesaldų faktą moteris.
— Ne trečias, o jau penktas, — pataisė Erikas, — jei turi omeny nusižudžiusius.
— Nežinojau. — pasiteisino Laura, — Juk žinai, kad niekur kelintą dieną nebeišeinu. Po to, kai Džulija išėjo su jais...
— Atleisk, visai nenorėjau tavęs įskaudinti... — sušnabždėjo Kesvilas.
Netrukus jis nutilo. Kesvilo žvilgsnis nukrypo į liepsną, kurios atšvaitai žaidė ant niūrių kambario sienų.
— Pameni, - po neilgos pauzės jis vis viena prašneko, — vakar Artūras Bolaris pastebėjo keistus vabzdžius. Šią naujieną išgirdau iš Starfo.
— Tokiame baisingame šaltyje? — nustebo žmona.
— Kažkodėl — taip.
— Neatrodo įtikima. Kodėl mes nematėme tų vabzdžių? Juk už sienų dabar beveik penkiasdešimt laipsnių šalčio. Be to, Danaute net ir su žiburiu nerasi jokio vabzdžio.
Susimąsčiusi Laura po to pridūrė:
— Tavo naujiena skamba nerealiai.
— Suprantu, bet apie tai jau kalba visas miestelis.
— O kur dabar tie vabalai? A?
— Neįsivaizduoju, bet numanau kuo svarbus Rokas Ailoveris. Tu jį juk pažįsti.
— Kuo, - nustebo Kesvilo žmona.
— Jis rašė dienoraštį. Jis žinojo KAI KĄ apie mūsų visų tragedijos priežastį. Dienoraštyje daug kas parašyta ir paaiškinta. Nemažai vyrų apie tai tik ir šneka.
— Tu apie elektronikos mirtį?
— Būtent, tu pataikei.
— Tu žinai kur tas dienoraštis? — pasmalsavo Laura.
Vyras tik trumpai numykė, pažadėdamas viską sužinoti, gal net surasti  tuos svarbius užrašus...

***
Iš Ailoverio užrašų

Po žmonos Elenos mirties visada norėjau užsimiršti. Suprantu, kad dėl to daug geriu ir piktnaudžiauju sarfiu. Šis virtualus narkotikas — man ne į gera. Be to, pradėjau daug rašyti. Ne eilėraščius. Ne romaną. Ant lapų guldau savo mintis ir vadinu tai užrašais. Tai labai panašu į dienoraštį.
Bet čia nėra meno. Tai paprasčiausias bėgimas nuo tikrovės. Mano vizijų persmelkta yra filosofija ir vienatvė, nors neslepiu ir tiesos. Taip jau kelinti metai skęstu liūdesyje, taip vis nykstu. Tapau atsiskyrėliu, o kitų pravardžiuojamas atskyrūnu.
Kažkada mėginau nusižudyti, bet iki šiolei išlikau. Dabar vėl tik vegetuoju, lieku. Vis dar tebeieškau prasmės. Nesunku tiems, kurie regi tikslą ir vis dar kažką mato. Aš — šiek tiek kitoks. Nuo kitų skiriuosi savo vizijomis ir ryškiu polinkiu į vienatvę, svaigalus ir savo minčių pasaulį...
Dabar viską gaubia kerėpliška ir ledinė naktis — trečioji nuo katastrofiškų padarinių pradžios. Ta pradžia įvyko lapkričio tryliktąją, prabėgus devyniems mėnesiams po Elenos netekties.
Mirtis visuomet  turi neigiamą atspalvį. Net ir tuo atveju, jei ji — vienintelė gyvenimo išeitis. Bet man dabar tas pats, nes baigiu su viskuo susitaikyti. Bent kol kas, kol dar įstengiu rašyti.
Užsirūkiau. Įkvepiu — iškvepiu dūmą. Kadangi rūkau, nusiimu skafandro šalmą. Kai valgau irgi taip darau.
Dabar naktis. Aplinkui vis ta pati neperžiūrima tamsa. Ir stingdantis šaltis. Už sienų Danauto užtemimas...
Vakar kalbėjausi su Artūru Bolariu, kuris sakė aptikęs kažkokius nesušalusius vabzdžius.  Aš irgi juos mačiau. Jie mano akyse šaltyje skrido spiečiu į pietryčius. Reginys buvo nerealus. Kiekvienas žinojome, kad  tokioje žvarboje niekas neskraido ir negyvena. Išskyrus žmones, kelias roplių rūšis ir sušalusius į ragą medžius šiame pasaulyje daugiau nieko nebuvo. Egzistavau ir aš, kurio kiti jau stengiasi vengti.
Tie vabzdžiai didumu su lig nykščiu. Jų sparnai plazdeno lyg laumžirgių. Patys padarai buvo panašūs į  skruzdės ir bitės hibridą...
Iki permainingų įvykių planetoje negyveno joks vabzdys. Šis pasaulis jų iš viso nepažinojo. Net paprasčiausios musės ar tarakono.  Inžinierius Bolaris teigia, kad skrajūnai  pirmąkart buvo aptikti gerokai prieš  didžiąją nelaimę.  Tačiau nieko nepasakė kur jie buvo surasti ir kas juos aptiko.
Paslaptingieji vabzdžiai, matyt, minta elektromagnetiniu spinduliavimu, bet kažkokiu būdu sugeba paveikti visus elektrinius ir elektroninius prietaisus, nors taip jie sumažina  maisto sau išteklius.  Bet, nepaisant to, šių padarų dėka nebeveikia joks žmogaus sukurtas prietaisas išskyrus tuos, kurie varomi raumenų galia. Viską užblokavo nekviestieji svečiai.

Bus dar