Nepykit šitaip, medžiai,
jeigu galit
oi! nejau ir vėl klystu
ištardamas vardus ne taip?
Ką sakot? Žmonės jūs?
Ir karčiai pykstat.
Betgi stovite ir tikitės,
kad lapai – žodžiai patys oš už jus.

Ir drebat net pamėlę
nuokalnėj nuo vėjo,
grūdinančio po žiemos lepios,
tragizmas sprogstančių žiedų
kažkur seniai išėjęs,
šįkart būkit žmonės –
nebeverkit nors už juos.

Šiąnakt ir vėl aš aklas
be savęs rašyt pradėjau
apie žmogų, virstantį nykiu medžiu,
žinau, vidun jei grįžčiau,
rasčiau nepradėtą žodžių lauko sėją,
po kurios paparčiais verkiantį save regiu.