Dangus apsiniaukė, pasidarė tamsu. Debesys lėtai slinko, lyg būtų pavargę nuo ilgo kelio, kuriuo jie keliavo. Vandens lašai krito žemyn vis smarkiau, jie užgožė dangaus alsavimą. Lietus jau nebesigėrė į žemę. Ji basom kojom brido šlapiu keliu. Vandens take atsispindėjo jos veidas, ir net lietaus lašai nesugebėjo paslėpti jos ašarų. Beprasmišku žvilgsniu ji norėjo daug pasakyti, bet nebebuvo kam. Ji žiūrėjo į tolį, kur akimirksniu išnyko viskas, ką turėjo. Išsigandus to, ji negalėjo paslėpti po pilka ir purvina suknele, prigludusia prie jos balto kūno. Šalta ranka perbraukė sau per veidą, bet nesistengė jo nuvalyti. Dabar to nereikėjo, nors aplinkui buvo tuščia, bet jos vidus degė. Visko buvo per daug. Ji negalėjo galvoti apie tai, kur ji yra. Ėjo tiesiu keliu, nors išeiti iš čia buvo neįmanoma. Turėjo išsivaduoti iš jausmų užvaldžiusių tave. Bet ji nesugebėjo, tik ėjo nesustodama, nesįstengė išeiti. Skausmas degė viduje, jautėsi sugniuždyta, lyg viskas, ką turėjo, būtų virtę stiklo šukem. Ji jautė, kad niekada nebebus laiminga. Tas jausmas slėgė labiau negu baimė prieš tai, kai nežinojo, ar gaus ko taip trokšta. Suprato, kad neteko visko, dėl ko gyveno. Ir jos paskutiniai žodžiai buvo: „Jeigu tu mirsi, aš ateisiu pas tave“.