- Aš netikiu, - suraukusi kaktą ištarė mergina, iki raudonumo suspausdama savo kelius rankomis, - aš vis dar netikiu.
- Kad aš ir pats savimi nebetikiu, mylimoji mano. Niekuo nebetikiu, - gaudė tylus balsas.
- Padainuok, - žvelgdama pro darganą langą tarė ji.
- Kur aš tau, toks senas ir sukriošęs patefonas, dainuosiu?.. Manęs jau ir gyvo nebėra, tik sena Vilniaus daina, apie pasakų miestą, ir dar keletas...
- Na padainuok, nors trumpam praskaidrink šį liūdesį, aš nebegaliu jo tverti, aš nebegaliu juo gyventi, aš nenoriu juo gyventi...

Ir tada, po daugybės traškesių, lydimų gilaus vaitojimo, protarpiais - tylių aiktelėjimų, pagaliau, - suskambo daina. Ta daina, ta nepraprasta ir užburianti daina, kurią kažkadais iki paryčių dainuodavo merginos tėvas, užpildė visą palėpę savo ilgesiu ir nostalgija...

"Aš lauksiu prie Vilniaus
Prie pasakų miesto,
Kur teka Neris su žara.
Aš lauksiu prie Vilniaus,
Vilnijančio Vilniaus,
Tavęs - mano meile tyra..."

Bet muziką, deja, netrukus nustelbė kūkčiojimas, kūkčiojimas virto riksmu, riksmą pertraukė šūvis. Matyt, gretimame name, girtaudamas, rusakalbis kaimynas Vasia, ir vėl varė iš proto savo "medžiojamą zuikį" - žmoną. Bet medžioklė, laimei, truko neilgai. "Zuikė" su dviem savo vaikais ištrūko lauk ir, pripuolusi prie gretimos kaimynės durų, įnirtingai spaudė bjaurų tarybinį durų skambutį:
- Galia, atidaryk, tas gyvulys ir vėl iš proto kraustosi, - smaugiamu balsu prašėsi moteris.
Galiausiai durys prasivėrė, vaikai prapliupo verkti, motina dėkoti, visi netrukus suėjo vidun, o vietinė drama, rodos, ir vėl nurimo.

- Kodėl ta moteris su juo tebegyvena ? Absurdas, ar gi ne ! Dvidešimt šešerius metus gulėti lovoje su tuo pačiu šlykščiu pašlemėku tam, kad vaikai "su tėvuliu būtų". Kas iš to "tėvulio", kai pastariasis bet kurią akimirką gali pasiusti ir ištaškyti visiems smegenis? Nežinau, aš nežinau. Nesuprantu... - tarė mergina ir įnirtingai kišenėse pradėjo ieškoti cigarečių.
- Ne manęs klausk, aš nieko nežinau ir niekuo jau nebetikiu. Juk sakau, gyvenimas man svetimas, aš svetimas ir niekam nereikalingas, tik tau, retsykiais, kai prisimeni...
- Nekalbėk taip, aš baigiu išprotėti nuo dabarties, nuo visko, taip norisi užsidaryti kažkur, nuo tos žlungančios civilizacijos ir skaityti, ne, - ryte ryti filosofines knygas, vieną po kitos, pasiekti Jasperso ''Plevenančią būseną'', kitaip tarianti, pasiekti nirvana, ja gyventi ir jausti pilnatvę... - atsirėmusi į sieną ir nuleidusi kelius ilgesingai tarė mergina, ir prisidegė rastą "SainGeorge". – Susimildamas, paleisk Dvarioną, šimtmečius negirdėjau....
- Na jau, negali būt! Mačiau jį, ne taip jau ir senai, prieš kokį penkiasdešimtmetį, muzikavom mudu filharmonijoj, dirigentavo jis, o aš - smuikininkas buvau, koncertmeisteris tuometinis... Ech, nebesvarbu. Šiandien jau nebesvarbu. Ir, tiesą sakant, nebenoriu aš nieko prisiminti, praeitis tėra fikcija, kurią mes linkę idealizuoti, idealizuoti, idealizuoti...Prašau, sakyk greičiau, ko norėtum. Gal Vilnelės ? Už širdies griebianti daina ir choralas balsingas, o tekstas...
- Čia gal Salomėjos eilėmis ? Tik žiūrėk, kad nepagriebtų, - šypteli mergina, - aš bijau muzikos, muzikoje gali rasti praeitį, o praeities – noriu nusikratyti...
- Turbūt taip pat, kaip aš savo buvusiosios žmonos... – priduria patefonas ir jiedu ima garsiai kvatotis.
- Liaukis, gi niekad taip ir nevedei, iš tuzino moterų neišsirinkai... Nagi, dėk greičiau tą savo Dvarioną, aš ramybės noriu.

"Vilnele Bėk į Viliją,
O Vilija į Nemuną,
Sakyk – Tėvynę mylime,
Labiau mes už gyvenimą.

Kovas kovoję kruvini,
Sugrįžtame sugrįžtame,
Žaizdas nuplausim vandeny,
Žaliais šilkais aprišime.

Kiekviens akmuo prakalbintas,
Kokie mes vyrai pasakys,
Kaip priešų šalmus skaldėme,
Mirtis kaip merkė jų akis.

Sesuo Žydroji Vilija,
Skubėk skubėk į Nemuną,
Sakyk, kad laisvę mylime,
Labiau mes už gyvenimą."

- Gražu. Ir tikra. Muzika gyva, ji pulsuoja, įtraukia... Ech, mylimasis patefone, senai neesu girdėjusi nieko panašaus, visur tik stiliai, tik grupės, tuštybė. Kas paima į ranką instrumentą, po keleto minučių skelbiasi muziku, net ne muzikantu, o muziku! Treji akordai ir beprasmis tekstas vadinamas muzikiniu kūriniu. O kur dvasia, dainorėliai didieji, muzikai idiotų parado? Kur jūsų degančios akys, kur jausmai, kur vidinis veidas, kur ?! – įsijautusi ėmė postringauti mergina, ir jos akys susiliejo su atspindžiu lange, tapo neapsakomai dilelės, o rankos teatrališkais mostais pabrėžė jos ryškią asmenybę. – Ir nesivaipyk. Tik džiaukis, tau tokio šlamšto niekada neteks groti, - pagrūmojo ji patefonui, kuriam jos muzikinis polėkis pasirodė maloniai komiškas.
- Nepyk, tiesiog negaliu nesišypsoti, kai regiu tave tokią jauną, tokią užsidegusią ir aistringą...Tada prisimenu dienas, kai aš pats - žmogus dar buvau . Nors Vasios motina ir sakydavo "gyvulys tu, gyvulys, atitrūkęs nuo bandos"... Bet. Ir tai nebuvo lemta. Tik daiktu patapau, – užtilo jis, pažvelgęs pro langą ir, atrodė, kad senas subraižytas jo daingtis ėmė rasoti.


O naktis už lango buvo ryški, kontrastinga, kur ne kur rodėsi žvaigždės ir švytėjo pilnatis. Šizofrenikų, neurotikų ir spengiančios vienatvės naktis. Bet ją, visų nuostabai, ir vėl pervėrė siautėjantis, tik ką iš areštinės paleistas kaimynas :

- Vasią paleido, Vasia sugrįžo, Vasia ir vėl išgėrė naminio viskio ir Vasia nusišaus!

Kur ne kur staigiai sužibo šviesos, į lauką spiegdama išpuolė pusnuogė jo žmona, vėl kilo šurmulys, spietėsi žmonės, bet jos vyrui tai buvo nė motais. Vasia prisidėjo vamzdį prie smilkinio ir nuspaudė gaiduką. Bet kulka neiššovė. Vargšas savižudis pradėjo garsiai ir bjauriai keiktis, o tuo metu jau atskubėjusi psichiatrų pagalba surišo jam rankas, kojas ir vėlei jį išvežė.

- Tikiuos, šį kart – ilgam, - burbtelėjo mergina, kurios dėmesį nemaloniai buvo pertraukusi nesibaigianti šeimyninė drama.
- Ko tu imi į širdį, su juo čia linksmiau būdavo, - pragiedrėjęs tarė patefonas.
- Ne... Tu nesurpanti. Tiesiog, kai tolimųjų rytų kare nušovė mano tėvą, o motina, iš sielvarto, mėnesiui dingo iš namų - aš nebegaliu pakęsti ginklų, nebegaliu pakęsti nieko, kas man primena tuos nelemtus įrankius, kas primena karą, kas primena visą šią bjaurastį, o ypač aš nepakeliu tokių banalių ir beprasmių šeimyninių dramų, man koktu. Tada ima rodytis, kad niekada niekada neturėsiu vaikų ir neturėsiu šeimos. Kam man tai? Aš noriu išprotėti vėliau nei visi pastarieji. Nagi, padainuok kažką linksmesnio, tebūnie – Vaitkevičių...

- Apie mergaitę ?
- Kad ir apie ją.
- O apie tave galima ?
- Sakei apie mergaitę dainuosi, baik šaipytis.
- Aš nesišaipau.
- Šaipaisi. Dainuok.

"Vėjas jos plaukus išpynė,
Akys beribės lyg jūra.
Eina ji nerūpestingai
Ir į vaikiną nežiūri...

Tu tokia tyra, tu tokia balta – iš senamiesčio freskų išplaukus...
Aš neišdrįstu kalbinti tavęs, tik laukiu, tik laukiu, tik laukiu... "


O tada, nei šūviai, nei riksmai. Iš to tamsaus kampo, kur stovėdavo apdulkėjęs senas patefonas, išniro jaunas žmogus ir, paėmęs merginą už rankos, išnyko kažkur, tarp penklinės natų, o gal taktų, o gal nostalgiškų senų dainų ir muzikos...