Pirmąkart netyčia pastebėjau,
Kad į receptą posmus rašau.
Todėl ir išeina kampuoti, grubūs,
Lyg rašyti kalba jau numirusių.

Jei tai receptas, klausiu save,
Ar kam nors jis dar gali padėti?
Prirašytas, pasirašytas krauju,
Jei net kompensuojamas būtų.

Jame – nedidelė dozė teisybės,
Kuri turėtų tave nuraminti,
Gydomą mano brangiausią ligonį
Nuo ligos, pavadintos gyvenimu.

Kodėl bendravimą paverčiam ginču
Dėl kainos ir termino mirti ar sveikti?
Lyg recepte galėtų būti jausmai,
O posme – paslėptas noras gyventi.

Nors rašau aš eilėraštį būtent Tau,
Suvokiu, kad tai receptas man,
Ir už jį aš seniai ir brangiai sumokėjau,
Medice, cura te ipsum... kai dar nemokėjau...

2007-04-10  Baltas_Lapas

Juodos Raidės komentaras:

O aš norėčiau, kad man Tu
Išrašytum rytinės aušros ir
Lakštingalos giesmės truputį
Ir pabraidyt basom rasota pieva...

Šis gydimas juk paprastas,
Tačiau veiksmingas turėtų būti.
Jei dar gyvenimo vilties lašelį
Praskiestum meilės vynu...

Ir štai žiūrėk, ligonis tavimi
Po tavųjų posmų dozės
Tau šypsnį vėl padovanotų
Ir gyvastį vėl garbintų visiems.

Tikrai nereikia recepte rašyt
Tų formulių lotynų žodžiais,
Juk prie mirties nieks nepripras
Net kalbinamas mirusių kalba...

Medice, cura te ipsum...
Brr, kokie žodžiai šalti
Jie reiškia. Jei dar gali.
Gydytojau, gydykis pats...

(Juoda Raidė)