Kiekvienas iš mūsų turime savitą supratimą apie klasikinę meilės lyriką, tačiau japonų meilės lyrika ypač skiriasi nuo mums europiečiams įprastos pvz. rusų ar lietuvių klasikos. Japonų poezijoje nedaugžodžiaujama, eilėraščiai atspindi azijos kultūros subtilybes. "Norint pradėti skaityti japonų klasiką, reikia pirmiausia pamiršti europietiškąjį požiūrį į vertybes ir nusimesti katalikiškosios moralės nuodėmės sampratą"- rašė olandų kritikas, išstudijavęs japonų poeziją. Japonijos gilios tradicijos nepripažįsta nuodėmės, tik garbę. Būtent garbė šioje mums tolimoje kultūroje iškeliama į pagrindinį planą. Budistinis mielaširdingumas bei gyvenimo grožio suvokimas mažose, paprastutėse detalėse- tai pagrindinis kertinis akmuo klasikinėje japonų poezijoje. Taip pat pravartu, prieš paimant japonų klasiką į rankas, pasižvalgyti po Japonijos istorijos labirintus. Kitu atveju, žiūrint per katalikybės ar europietiško mums priprasto suvokimo prizmę, neįaugs japonų klasikinė lyrika taip giliai širdin, praplauks paviršiumi, o samurajai pasirodys tarsi eiliniai plėšikai... Liks tik skurdus bei banalus europiečio akimis išvystas vaizdas, tarkime, su žydinčiu pavasariu ar einančia mergaite palauke.
Turėjau didelės laimės ir garbės gauti Japonų meilės lyrikos rinktinę knygą, kur tiršta spalvingų iliustracijų, tiesiai iš Japonijos.  
Jau patsai knygos viršelis  mano rankose alsavo tradiciškai tyra rytietiška meile moteriai, menui, grožiui. Ryškiai raudona spalva kaitino mano smalsumą. Siauraakė, juodaplaukė azijietė su nusmukusiu iki pusiaujo spalvingai margu kimono gulėjo prieš mane tokia tyrai nuolanki, o nuogumas nekaltas, vos nuogi pečiai.
Japonų klasikinės meilės lyrikos puoselėtojai, globėjai bei kritikai-keturi talentingi literatai :Miyata Masayuki, gimęs Tokijo mieste 1926 m., Ooka Makoto, gimęs Šizuokoje 1931 m., Ian Hideo Levy, gimęs Kalifornijoje 1950 m., ir Donald Keene, gimęs Niujorke 1922 m. Jų nuotraukos bei biografijos puikuojasi knygos gale. Atsiverčiu pirmąjį eilėraštį. Japoniškieji heroglifai nors ir labai iškalbingai gražūs, bet man nesuprantami, tačiau apačioje vertimas į anglų kalbą. Koks išsigelbėjimas! Kiekvienas eilėraštis be išimties iliustruotas. Spalvinga purškimo-taškymo technika, rytietiško meno dailės darbuose, perkėlė mano vaizduotę į tolimąją Japoniją. Kad galėčiau geriau pajusti rytietišką, budistinę dvasią, mėgavausi eilėmis, beplaukiant japoniškąjai "Zen Garden" ("Cen-sodas") muzikai.
Einu per "murasakio žolę laukuose" Princess Nukata poeto eilėraštyje, o jie "raudonuoja raudoniu "  "pažymėtus kaip imperijos teritorija".
Poetas tyrai kreipiasi į mylimąją:

"ar laukų sergėtojai
nepastebės,
kaip tu banguoji
rankovėmis
manęs link?"

Nūdienų europiečio akimis ryjant šį subtilių jausmų švelnų prasiveržimą, pavadintų šį kūrinį banalybių muge, bet japonams- tai meniškumo bei poetiškumo graži apraiška, kada tyli vulgarumas, o kalba mielaširdingas švarios sielos tilindžiavimas. Nedrąsus, bijantis pažvelgti į akis mylimajai, o tik į raudonį šalia josios. Stebint iš tolo tik japniškojo kimono nutysusias rankoves, japonų poetas nedrįsta pasakyti daugiau, negu pvz. yra pasakęs Puškinas savo mylimąjai.
Iliustracijoje išraiškingosios rankovės masina žingeidų skaitytojo žvilgsnį pasilikti ilgėliau. Ir visai nesvarbu, kad knyga gan stora ir jo laukia daugybė netikėtumų.
Verčiu sekantį puslapį. Su dar didesniu godumu skaitau Otomo Yakamochi meilės lyriką. Čia "žvilgantis raudonis" ne saulės, ne meilės, o pavasario ir stovinti ant takelio mergaitė "žemiau persiko žiedų švytėjimo". Taip ir švyti per visą puslapį rausvi žiedai, o apačioje matau taškine technika pavaizduotą japonę.O kas gi čia? Ji šiek tiek drąsesnė nė aš tikėjausi, ir pūpso jos moteriški apvalumai iš po suknelės ties krūtine, bet tik vos vos...japoniškai kukliai. Juk ji japonė, ji laukia jo! Kitu atveju nebūtų gimęs poetui šis eilėraštis.
Kito poeto Kakinomoto Hitomaro siela atsargiai su pavasariu nučiurlena palinkusiu gluosniu, ir jis prabyla:

"taip
mano moteris
pakelia savim
mano sielą
lengvai, lankščiai."

O paveiksle per visą puslapį vien tik gluosnio palinkusios šakos ir poeto moteris, ilgais virbais susmeigusi juodus kaip anglis plaukus į kuodelį. Grožėjausi dar kelias minutes sruogų karūna panašia į geišų , kol pirštai nekantriai paslėpė matytą vaizdą ir pakeitė panašiu, bet kartu ir kitonišku, nes čia ant kelių klūpojo jaunoji japonė, nudelbusi siauras akis į žemę. Šios lyrikos kūrinio nenorėčiau sugadinti savo europietišku žvilgsniu, nors ir japonų muzika skamba mano namuose. Tad kviečiu per savo suvokimo kampą jį sugerti iki dugno:

" po to,
kai pamačiau
jos panašumą
į tave,
mano moterie,
aš atžymėjau
žolę laukuose-
dabar kažkas turi
ištaisyti tai."

Ir kažin kas ištaisys tą žolę, kurią mini poetas  Otomo  Yakamochi, gal pavasaris, o gal jis pats išdrįs? Juk išdrįso sukurti savo moteriai dedikuotas eiles... Kažin ar žmonai poetas skyrė šias subtilias eiles. "Mano moteris" Japonijoje vadinama ne tik žmona, bet ir širdies užkariautoja, privertusi gimti talentingom eilėm.

(jei sudomino, tuomet bus tęsinys...)