Motina padovanojo vaikui piešimo sąsiuvinį ir spalvotų pieštukų. Sūnelis piešė visą pusdienį.
-Jau gana. Nusiprausk rankas ir eik valgyti- pakvietė mama.
-Tuoj, tik pabaigsiu nuspalvinti debesėlius.
Pavalgius sūnus parodė motinai piešinėlius.
-Va čia mūsų namas. Čia trečias aukštas, tai mūsų butas. Matai, langų rėmai rudi kaip tikri. Čia prie namo auga gėlės, kurias tu sodinai. O čia-kieme aš važinėju dviratuku. O čia medis ir jame paukščių lizdas. Va, matai-skrenda paukštė mama ir neša snape slieką, o vaikų matosi tik galvytės- aiškino vaikas.
-Palauk,bet gi tu neturi dviratuko.
-Na, ir kas! Gal kada turėsiu. Gal kas padovanos gimtadieniui.
-O , mama, atspėk kas šiame piešinėlyje?
-Na, gal čia jūra.
-Jūra! Ir joje švyturys. Jis šviečia ir rodo kelią laivams.
-O kodėl jis raudonas?
-Nieko tu nesupranti! Švyturiai ir būna raudoni, kad apšviestų kelią iš tolo. O šiame paveikslėlyje virš debesų skrenda lėktuvas. Jis skrenda labai aukštai, matai-virš miškų ir kalnų. Ir skrenda labai toli. O tame lėktuve esame mes abu-tu ir aš. O žinai kur jis skrenda?
-Na, kur gi?
-Matai-skrenda labai aukštai. Jis skrenda į dangų. Sakei, kad tėvelis danguje, tai va mudu ir skrendam pas jį.
Motinos akyse pasirodė ašaros...

Šešiamečiam vaikui net ir piešiant ateina tėvelio ilgesys.