Ant grėblio nelauktai užlipsi,
tai ir žinok, aš tas grėblys.
Aš dilgėlė kurią nuskinsi,
ant kojos lipantis dramblys.
Aš muilas prigulęs kelyje
ir ant kurio tikrai užlipsi.
Užgęsusi lemputė rusyje,
stakta, kurią ir vėl pamirši.
Į kitą pusę einanti minia
ir visad burbantis kaimynas.
Rakštis įstrigusi delne,
iš juoko verkiantis likimas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-04-12 12:04:11
greitai ir neskausmingai susiskaitė
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-04-11 19:56:13
butu linksmas, tik ritmui trukdo keletas eiluciu, kaip pvz II strofa 1,2- labai musa is veziu...:))
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2007-04-11 17:32:56
ritmas strofų kaitaliojasi!
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-04-11 16:34:01
Atrodo kaip pirminis juodraštis.
O pasitvarkius galėtų tapti tikru satyros perliuku!
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-04-11 08:34:45
Neblogai.Kažkaip padrikai mintys sudėliotos.
Vartotojas (-a): liūdnosiukė
Sukurta: 2007-04-11 00:49:04
su tuo muilu čia kažkaip keistai, nalabai man "limpa" :) o šiaip įdomi satyra :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-11 00:44:47
stakta, kurią ir vėl pamirši. :D :D :D kaip vaikystėj :D
geras, prajuokino :D