Pasirąžau. Įsitveriu rankomis į lovos galą, kojomis siekiu vėsią medieną, įkvepiu, išgirstu įkyriai čirškaujančius žvirblius. Eeeech! Sekmadienis... Viskas galima – ilgai vartytis lovoje, svajoti, susisupus į antklodę, klausytis žvirblių ir planuoti dieną, dar giliau įsirausti į šiltą guolį ir trečiąkart saldžiai nusnūsti...
Išgirstu tylų šnabždesį kažkur už durų. Kas?
A, tai jie. Jaunikliai. Burkuoja nuo pat ryto. Keista, kad už mane anksčiau pakilo. Et, tesižino. Aš tokia saugi savo minkštoj tvirtovėj... apglėbiu save, pasiglostau petį, pasimėgauju šilko glotnumu... diena gal bus saulėta... kaip malonu būtų šitaip išsitiesti miške, pievelėj, apsuptoj tankių krūmų, šildomai saulės... visai kaip Dangiros įkalbėtuose patarimuose: „jūs esate ten, kur jaučiatės visiškai saugi – aplinkui skraido margi spalvingi drugeliai, iš medžių tankmės jūsų ausis pasiekia malonus paukščių čiulbesys – jūs girdite bangų ošimą – vėjas lengvai gairina jūsų veidą – jums be galo geee... “
„Mama!“ – spigiai sušunka balsas kažkur krūmų tankmėj, - pasipiktinu, kad drįstama šitaip be jokių ceremonijų įsiveržti mano šventovėn, ramybės rojun...
- Mama! – spigiai šaukia balsas apačioje.
- Mama! – intonacija jau pakitusi, balsas nebe spigus, o riaumojantis, žinoma, jeigu toks menkas gyvastis gali riaumoti...
- Mama! – o, jau net nekantrybė! Ne, po šimts vel...
Gana šūkaut! Spiriu antklodę nuo savęs, su pasidygėjimu žvelgiu į laikrodį, kuris rodo vienuoliktą valandą (bet juk aš kėliausi, ir tai buvo aštuntą, aš taip maloniai kėliausi...) – velniop viską ir visus!
- Mamyte.. – aimana lyg sena plokštelė.
Palaukš, aš jam parodysiu, tam prakeiktam vaikigaliui! Lendu į chalatą, kažkodėl per naktį jis prarado vieną rankovę, bet turi juk būti, ar pasiuto - pagrūdu stipriau – drykst audeklas, ranka išlenda per nugaros vidurį – mano chalatas, mano mielasis naktinis chalatas, na kurgi, žinoma, per juos aš turiu netekti visko – mėgstamiausių daiktų ir poilsio, man jau vietos nelieka šiuos namuos, ir iš viso - stačiai gyvent nebeįmanoma!
Pro veidrodį einu net nežiūrėdama – aišku, jau jie pasistengė, kad aš jausčiausi blogai, nė vienos valandėlės nebegaliu ramiai praleisti; ten, juodai pilkoj gelmėj, šmėsteli kažin koks nepažįstamas pavidalas – tikrai nežiūrėsiu, tegul nė negalvoja, kad išgąsdins! Tuoj aš jiems pasakysiu – aš taip pasakysiu, kad... Nusprūsta šlepetė, lieku viena koja basa, vėsuma, aišku, veikia raminamai, bet juk ne dabar, kai šitoks teroras mano namuos! Spiriu antrąją šlepetę į duris, ta dusliai ir abejingai lepteli ant kilimo, atplėšiu duris ir nežiūrėdama dardu žemyn.
Apačioj įtartina tyla. Girdžiu savo šlubčiojančius žingsnius – na žinoma, tik jau tegul nemano, kad aš kaip stirnaitė nusileisiu iš kalnų, aš jiems ne kokia gazelė, biesai jų nematė – skauda juk nugarą, skauda kojų kelius, nesilanksto sąnariai, akys nerodo, tamsu akyse, - nepakenčiama šitaip gyvent; jeigu svetimi žmonės neturi supratimo, tai bent savi galėtų, viešpatėliau su viešpačiukais, juk aš ne kokia ragana, aš normalus žmogus, argi negalima nors sekmadieniais išsimiegoti be tų zyzimų! Šūkauja, rėkauja, jaučiasi lyg namuos – bjaurybės jūs, nesuprantat, kad skauda, nieko jūs nesuprantat, išvaryt jus, išgint, palikit mane ramybėj!
Žengiu nuo paskutiniojo laiptelio ir matau – keista – jau visai aiškiai matau: koridoriaus vidury balutė, trimetis Mantas stovi išsigandęs, mano dukra viena ranka laiko jį apsikabinusi, kita kažkodėl dengia jam burną, Irena, marti, atsiklaupusi šluosto balą, sūnus iš kambario išsineša ryškiai mėlynas kelnaites su geltonom petnešom, tas pačias, kurias vakar išskalbiau, lauke vėjy išdžiūvo, minkštos tokios... tuo pat metu priešais mane esančios lauko durys atsiveria ir lengvais siūbuojančiais judesiais įeina žentas Romas, nešinas trimis pakeliais pieno.
- Ateina! – baugiai šūkteli Mantukas ir apglėbia dukrą, - teta, ji ateina! kas dabar mums bus!
Jie pasisuka į mane, ir visų veiduose išvystu tą pačią išraišką – tarsi vienodai iškirptos figūros prasižioję, suglumę, tartum margai nudažyti balionai su išgąsčio, nusivylimo, ramybės ir užsispyrimo dėmėm – net vaikas, ir tas, stipriai sugriebęs savo tetos plaukų sruogą, žiūri taip, lyg dabar turėtų pasirodyti pats baisiausias iš visų baubų...
- Ateinu, vaikeliai, ateinu... eikš pas mane, nebijok, čia juk močiutė... – kilsteliu rankas, ir kartu su manimi keistai ramiu, bespalviu balsu kalba ji, ta kita, kurios vardą žinau, bet lig šiol jo nenoriu žinoti, ji kartu su manim tiesia savo kaulėtas geltonas rankas į mažąjį Mantuką; matau pilkšvam rūke juos visus: dvi moterys, du vyrai, vienas vaikas; prisimenu veidrodyje šmėstelėjusį baugųjį siluetą – ak, juk tai aš, - jis buvo visai kaip aš, tiktai... tiktai daug bjauresnis, negražus, senas...
- Močiute, ar tu nepyksti, kad padariau sysiuką?.. Aš šaukiau mamytę, bet jinai nespėjo!Tikrai tikrai! Ir tos durys neatsidarė... ką, močiute? Ir mamytė sakė, kad tu dabar mus visus barsi... bet aš nespėjau, močiute, tikrai tikrai...tu nebark visų, aš vienas tą sysių... – ir nebeįstengdamas tęsti vaikas ima graudžiai verkti.
Iš visų jėgų apsikabinu, priglaudžiu jį prie savęs, vėl nebematau nieko aplink, tik po delnu jaučiu plaukučių švelnumą, užuodžiu saldų prakaitą... o mano nugara slydinėjanti vaiko rankelė užkliūva, jaučiu, už drabužio skylės ir šiltai joje susirango... „Ji ateina!... viešpatėliau, tai šitaip? Tai šitokia aš?... išsigandę... mano mylimiausieji...“
Kai atsipeikėju, sėdime visi kambaryje, priešais mane – stiklinė vandens, greta jos – vaistų buteliukas. Pajuntu burnoje pažįstamą skonį. „Ji ateina, - pamanau labai ramiai ir iš lėto, - manoji senatvė...štai kaip ji ateina... jau atėjo...“
- Na, mama, tu mus ir nustebinai, - sako sūnus. – Ar jau geriau?
- O aš žinau, žinau! Močiutei reikia gerti pienuko! – pareiškia Mantas. – Tėtukai, įpilk jai didelį, va tokį diiiiidelį puodelį! Pamatysi, kaip pasveiks! Per penkias minutes!
Tirpsta kažkas – susilieja – veržiasi lauk... aš žinau kas tai, žinau... bet tegul – tegul tirpsta...