Žydrame danguje skaisčiai švietė saulutė. Tarsi be perstojo šypsotųsi. Smalsus vėjelis šmirinėjo aplinkui. Ir... išties siaubingai triukšmingai pešėsi žvirbliai.
Tiesą sakant, tie nenaudėliai snapeliais baksnojosi ir sparneliais vieni kitus plakė draugiškai, bet triukšmas daržo pakraštyje dėl to buvo tik dar didesnis.
Staiga žemės paviršiuje kažkas krustelėjo. Žvirbleliai nejučia sukluso. Bet po minutėlės savo žaidimus jau žaidė ir vėl. Tada žemelė sujudėjo darsyk. Lyg kas būtų krapštęs ją iš apačios...
- Turbūt ir vėl tas senas, aklas kurmis, - susiraukusi ant šakos sukranksėjo varna, – senatvėje vargšelis visai kelio namo neberanda...
Tačiau vos po minutėlės žemelės paviršiuje pasirodė visai ne kurmis, kuris neabejotinai turėtų būti juodas. O kažkas žalias žalias. Ir dar plonas. Turbūt pats ploniausias iš visų, kas tik aname daržo gale tuo metu buvo.
Žvirbliai pasuko galvas į keistuolį.
- Ei, kas tu toks? – nekantriai sučirškė vienas iš didžiausių peštukų. Bet atsakymo neišgirdo nei jis, nei kas kitas.
- Ei, mes su tavim šnekam, - įsidrąsino ir kitas žvirblelis, juokingai apipešiotomis plunksnomis.
Pasigirdo gilus, gailus atodūsis.
- Ach, - ištarė žaliasis naujokas, - tai kad aš ir pats nežinau kas toks esu.
Nežino pats kas toks yra? Kaip gi čia dabar! Visi staiga prapliupo juoktis. Varna ant šakos kvatojo pasikūkčiodama. Žvirbliai juokėsi už pilvų susiėmę taip, kad net kritinėti ir raitytis ant žemės pradėjo. Medžiai su žole, ir tie, smagiai kinkendami suošė.
Žaliajam keistuoliui pasirodė, kad kažkur giliai po žeme išgirdo net senojo kurmio juoko aidą. Ojojoj, mažyliui buvo išties nejauku…
- Sustokit! Liaukitės žvengę, menkystos! – netrukus nugriaudėjo ryžtingas tartum pats perkūnas balsas. Jis buvo toks dygus, kaip ir pati to balso savininkė. Tai Usnis sušuko, visų geriau pažįstama kaip šimtais mažyčių spyglelių besibadanti žolė.
– Na ką? – tvirtai sunėrė rankas ant krūtinės ji, - Ar negėda jums, dideli (šį žodį ji tarė, žiūrėdama į aukštą ąžuolą ir tas akimirksniu paraudo), pasipūtę (metė žvilgsnį į žvirblius padaužas ir tie nejaukiai nuleido akis) stuobriai (išgirdęs šį žodį, truputėlį įsižeidė apkerpėjęs kuolas, kuriam toks posakis visada baisiausiai nepatikdavo)? Argi negėda jums užgaulioti mažą, pasimetusį vaiką?
Visi nuščiuvo – tapo tylu ramu tartum patį vidurnaktį, nors danguje skaisčiai tebešvietė saulė.
- Tai kad aš ne mažas. Ir visai ne vaikas… - kiek nedrąsiai sušnibždėjo Usniai į ausį Žaliūkas.
- Netrukdyk man, sūneli, - burbtelėjo Usnis, - ar nematai, kad tave ginu nuo šių klastūnų?
Aplinkiniai, susigėdę ir sutrikę, tebežvelgė į auklėti juos pasiryžusią dygiąją žolę.
- Na, nuoširdžiai tau dėkoju. Tikrai, - tarė Žaliūkas, - bet man tik atrodo, kad jie visai nenorėjo manęs užgauti…
- Taip taip. Mes jo visai nenorėjome už… užgauti, - sučirškė visiems apipešiotas žvirblelis, prieš tai slapčiomis prisiartinęs visai šalia, kad girdėtų net Usnies ir Žaliojo šnabždesį, - argi ne taip, brolyčiai? – kreipėsi jis į savo draugus, bepradedančius naujas kumščiavimosi varžybas.
- Taip! Taip, - choru vienas per kitą pradėjo šaukti žvirbliai.
- Ir mes visai nenorėjom jo, šito, na, žalio įžeisti, - subumbėjo storiausiu balsu ąžuolas, žvelgdamas į ant jo šakos amžinai betupiančią varną. Ši jam skardžiu balsu pritarė.
- Na gerai, - jau ėmė atlyžti Usnis, - matau, kad visi dabar tokie geručiai. Kaip tas šilkas... Bet kitąkart būkit atidesni. Nes mane juk pažįstat? – paklausė ji ir šypsodamasi apsidairė aplink rykštės, kuria mėgdavo pagrūmoti prasikaltusiems šios daržo pusės gyventojams.
Pamažu viskas aprimo. Saulelė dangumi ritinėjosi vis žemiau ir žemiau. Galiausiai Žaliūkas pirmą kartą gyvenime pamatė kaip ji kažkur dingsta. Bet po saulės atėjo mėnulis.
- Šaltas, - pagalvojo apie mėnulį Žaliasis, - bet laaabai gražus.
Kurį laiką jis dar grožėjosi mėnuliu ir mįslinga žvaigždžių žvaigždučių armija danguje, bet galiausiai akys ėmė lipti. Metas buvo leistis į sapnų karalystę...