Jurga buvo nei labai graži, nei labai aukšta, žodžiu nei šiokia, nei tokia. Tipiška vidutinybė. Bet ji mokėjo mylėti. Ko negalima pasakyti apie jos vaikiną. Jeigu Jurga buvo tipiška vidutinybė, tai Mangirdas – vidutinybė iš didžiosios raidės. Vidutinio ūgio, vidutinio sudėjimo, viduriniosios klasės atstovas. Atrodo du vienodi poliai neturėtų vienas kito traukti. Šią fizikos taisyklę puikiai žinojo ir Jurga. Deja, mergina buvo įsitikinusi, kad kiekvienas dėsnis turi išimtį. Ji tvirtai tikėjo, kad Mangirdo jausmai tokie pat tvirti kaip ir jos meilė jam.

Jevgenijus sėdėjo palėpėje virš garažo. Vaikinas ten puikiai tvarkėsi. Ant betonuotų grindų gulėjo kilimas, ant kilimo stovėjo senas stalas, aplink stalą stovėjo namų gamybos foteliai, sukonstruoti iš senos komodos stalčių ir kažkokių minkštų detalių. Tyliai šniokštė senutėlė radija. Kaip visada, lygiai 19 valandą sugriaudė gongas, kuris paskelbė žinių pradžią. Po jų turėjo transliuoti muzikinę laidą. Jevgenijus puikiai žinojo šią tvarką. Ant stalo gulėjo pigių cigarečių pakelis. Nereikia stebėtis, vaikinas vasaros metu nedirbo. Tačiau jis nerūkė. Vaikštinėjo pirmyn ir atgal. Jevgenijus laukė savo draugų. Pirmas pasirodė Batonas. Nenuostabu, kad jis buvo pirmas – Batonas gyveno 100 metrų nuo palėpės. Atėjęs, jis tesugebėjo sušvokšti, kad nori rūkyti. Jevgenijus griežtai uždraudė. Reikia sulaukti Mangirdo. Jis turįs atsinešti alaus, tada jau galima bus ir numalšinti plaučių troškimus.

Ne ilgai trukus iš apačios pasirodė maišelis. Batonas pradėjo trinti rankas, nes ryškiai matė, kad alaus daugiau nei įprastai. Jo buki smegenys dar permąstė, kokia šiandien šventė galėtų būti, kad Mangirdas tiek alaus atsinešė. Bet jo smagias mintis nutraukė Mangirdo krenkštelėjimas. Kaip niekad džiugiu ir nenuvargusiu balsu jis pareiškė, kad šiandien pas mus dar nematyti svečiai. Jevgenijus sunerimo, mat staigmenos jam nepatiko. Maža kas, gal nepažįstamas svečias pergers, nusmigs ir dar privems... O kas valys? Kol Batonas kapstėsi po maišelį, o Jevgenijus nepatikliai laukė svečio, kopėčiomis kilo didžioji staigmena. Kai jos galva išlindo iš po durų slenksčio šeimininkas tikrai neteko žado. Jis pažvelgė į plačia Mangirdo šypseną ir nieko nesuprato. Į palėpę užlipo mergina, Jevgenijaus matu matuojant labai graži, Batono matu – tiesiog vice mis. Mangirdas pristatė jaunąją damą. Tai buvo Jurga, kuri mokėsi 5-ojoje vidurinėje mokykloje, 10b klasėje, gyvenanti prie traukinių stoties...

Alaus tądien tikrai netrūko. Gerai, kad Jevgenijui nereikėjo į darbą. Tiesa, pirmas smigo Batonas. Juk jam viso labo tebuvo 14 metų. Antras svorio neatlaikė pats Jevgenijus. Smigusiųjų pora tysojo ant minkšto fotelio. Gyvybinga liko tik Jurga ir Mangirdas. Tiesa alutis jaunuoliui gerokai atrišo liežuvį. Jis šnekėjo su Jurga taip, kaip dar niekad nebuvo šnekėjęs. Jis ją laižė, grabaliojo, kišo rankas kur nederėtų. Mergina nesipriešino. Bet viskas turi ribas. Mangirdas pradėjo tai, kam ji dar nebuvo morališkai pasiruošusi. Ir ji tai pasakė. Mangirdą pagavo įsiūtis. Dar nė viena jam nebuvo atsisakiusi... Juk jis tam su ja ir terliojosi... Juk jam to ir tereikėjo... Ir še tau... Jis pagriebė butelį, ir savo įniršį bandė nuplauti alumi. Ir staiga pro butelio dugną Mangirdas pamatė tai ko nesitikėjo. Jis pamatė gražią, saulės nušviestą merginą, kurią paslaptingai puošė iš peleninės virstantys neužgesinto nuorūkos dūmai... Tarsi dangiška šviesa spinduliavo iš Jurgos. Apsivertė visas jo lengvabūdiškas būdas, ir Mangirdas ištaręs tylų „atleisk“ atsisėdo šalia merginos, apsikabino ją ir tylėdamas sėdėjo. Idilė truko iki momento, kaip Batonas apvėmė Mangirdo batą. Bet tai jam nerūpėjo.

Kūrinį skiriu savo geriausiam draugui. Tikiu, kad jis kada nors susiras tikrąją meilę, bus laimingas žmogus, nekamuojamas jokių gyvenimiškų problemų.