- Opa opa, opapa. Buvo žirnis ir pupa! – sutartinai pliaukšėjo keturios rankos. Dvejos didelės ir dvejos mažutės tarsi degtukų dėžutės.
Taip paskubom sprogstančios gamtos kvapu alsuojančiame parke vis juokingesnėmis šypsenomis dalijosi mama ir jos dukrelė. Damos į žaidimus įsitraukė taip, kad nieko aplinkui tiesiog nebematė.
Vyresniosios iš jų gėlėta suknelė pro šalį praeinančių vyrų akyse raibuliavo lyg sezoninis „Pavasarinis Takelis“ šalia senai pasirinkto kelio, tuo tarpu mažąją nuo nepageidaujamo komplimento „Koks gražus berniukas“ tegelbėjo dar tik rožinė rūbelių spalva.
- Taip, – vos girdimai panosėje burbtelėjo vidutinio amžiaus vyras atstumiančiai apleistu veidu. – ... Tik tokių pilnas parkas.
Jo kišeninis laikrodis rodė, kad iki antros valandos liko maždaug penkiolika minučių. Todėl buvo pats metas atplėšti užpakalį nuo gerai pažįstamo, kaskart vis tamsesniu atspalviu dažomo suolo.
Paniurusios mėlynos akys. Ciniškai pakreiptos lūpos. Ir net nepaisant to, pakankamai dideli žingsniai... Vyriškis parko minioje atrodė kiek neįprastai. Galbūt todėl, o galbūt ir ne jis jau dvidešimt trejus metus, kaip kad pats kartkartėmis prasitardavo, „vengė pakliūti į kadrą“...
Neužilgo parkas liko žaliuoti už nugaros. O po kojomis senamadiškai krebždantis takelis atsirėmė į asfalto upę ir nuolankiai nulenkė prieš ją galvą.
Vokietijoje net vaiduokliai gatvę pereina degant žaliai šviesai. Ką jau ir bekalbėti apie vidutinio amžiaus vyrą.
Apskritai kelią, kurį šis žmogus norėtų rasti tik prieš tai kažkam kruopščiai pažymėjus jį kreida, dar prieš dešimt metų galėdavo įveikti užmerktomis akimis. Todėl dabar jiedu jau abipusiai jautė esantys tikrų tikriausi giminaičiai.
Posūkis. Alėja išpuoselėtų alyvų. Ir tada – miesto pažiba. Operos Rūmai. Prie jų, kaip kas savaitę, kelių dešimčių metrų ilgumo eilė. Žingsniuojant pro ją, visada apimdavo tas pats sunkiai nusakomas jausmas. Akimirką vyriškiui ir vėl pasirodė, kad ta eilė – viso labo vos vienas žmogus. Tik gerokai platesnis net ir už vartotojiškiausią amerikietį.
- Nors kartą! – tyliai iškošė pro dantis. – Nors kartą pažvelkite į tokius save iš šalies.
„Kitaip savo vienodumo taip niekad ir neišvysit“ – norėjo dar pridurti, bet pastarasis sakinys lūpose užgimdavo kas savaitę. Todėl šįkart pakako jomis tiesiog tingiai krustelėti.
Taip nejučia dideli žingsniai nusirito spartesniu tempu. Vyras pastebėdavo savyje net ir šį pagyvėjimą. Tiesa, ėjimas įgaudavo sveiką kasdienybės monotoniškumą visai čia pat, jau už kampo. Dar du šimtai keturiasdešimt septyni metrai pagal apskaičiuotą žingsniavimo vidurkį, ir baltos plastikinės durys pasidabins šviežiausiais vyriškio pirštų antspaudais. Iki rytdienos.
Trys šviestuvai palubėje tebebuvo savo kailyje. Nuo jų nepasislėpsi kaip ir visada.
Metalinė kėdė nutrintu atlošu dar buvo šilta. Todėl Georgas turėjo būti dar čia.
- Tavo pamaina. Fricai, – pasigirdo už nugaros.
Sužvarbę pirštai pakėlė nuo stalo žalsvą žurnalą. Steriliai šviesios patalpos kairėje pusėje plytėjo erdvus šaldytuvas. Kiek grubokais, giliais stalčiais. Vidutinio amžiaus vyriškis rankose jau laikė virveles. Su kortelėmis, ant kurių buvo surašyti skaičiai. Nuo 4010 iki 4023.