Aušo rytas, ant žolės dar tupėjo mažyčiai rasos perliukai. Mergaitė vardu Gabija lėtai atmerkė savo akis ir išlipo iš lovos. Pažiūrėjusi pro langą ji pamatė lietaus lašus krentančius ant suskilusio stiklo. Ji pravėrė langą ir įkvėpė to gaivaus rytmečio oro. Apsidairė aplinkui. O aplinkui buvo tik nyki gatvė ir keli žmonės ramstntys namų sienas. Gabija apsirengė ir nubėgo į virtuvę. Pravėrusi virtuvės duris ji pamatė savo mažąjį broliuką gailiai žiūrintį į gulintį žmogų. Žmogus gulėjo sunkiai kvėpsėdamas ir per miegus kažką burbantis. Gabija nuėjo pas savo globėją kadangi mamos neturėjo. Ši dar miegojo prišnerkštame kambaryje, kuriame buvo stiprus cigarečių tvaikas. Gabija priėjo prie ją globojančios moters, kurią paprastai vadino vardu- Tanė. Mergaitė pamė Tanę už rankos ir bandė pažadinti.
    -Eik šalin, prakeikta mergiote.-atsikirto ši pajutusi Gabijos rankas.
    -Virtuvėj guli kažkoks vyras, čia vienas tavo draugų ar šeip praeivis neturintis namų?-pasipiktinusiai kalbėjo mergaitė. Ją buvo apėmęs didžiulis pyktis kaip jos globėja gali vestis svetimus žmones į jos mamos namus.
    -Ne tavo reikalas pasakiau, dink man iš akių, baidykle!-suriko Tanė ir sviedė pirmą pasitaikiusį daiktą Gabijos pusėn.
   Gabija nieko nesakė. Ji užtrenkė „mamos“ duris ir nuėjo atgal į virtuvę. Ji paėmė mažylį, kuris vis dar gailestingai žiūrėjo į knarkiantį vyriškį. Berniuką aprengė ir pasakė jam:
  -Eik į lauką pažaisti, Domuk.
  Berniukas išėjo vienas nors jam buvo vos keturi metukai. O Gabija grįžo ir paėmusi vyriškiui už rankos jį ištempė į laiptinę. Laiptinėje mėtėsi nuorūkos, voliojosi tušti buteliai ir sklido nemalonus kvapas. Tuomet mergaitė parėjo ir pradėjo tvarkytis. Ji iššlavė visus namus, suplovė indus ir surinko stiklo šukes, kurios mėtėsi ant grindų.
   Po dviejų valandų Gabija įsidrąsinusi įėjo į Tanės kambarį. Pravėrė langą, kad išsikvėptų nemalonus kvapas, surinko rūbus rastus po lova, ant spintelių ir visur kur tik jų galėjo būti. Gabija net nepagalvojusi juos visus išmetė pro plačiai atvertą langą. Tanė išgirdusi dundesį pramerkė savo užtinusias akis, atsistojo ir krypuodama į visas puses nuslinko į vonią. Gabija pravėrė pamotės spintos duris ir ištraukė visus ten buvusius daiktus, susuko į paklodę, kuria užsiklojusi miegojo Tanė ir visą ryšulį sviedė pro duris laiptais žemyn. Ji surinko viską kas buvo lovoje ir taip pat išmetė laukan.
   Iš vonios atsibudusi išslinko Tanė, nuėjo į virtuvę, atsisėdo ant kėdės ir išsitraukė cigaretę. Gabija priėjo ir pasakė:
  -Mano namuose nerūkoma.
  -Kas tu tokia, kad man įsakinėtum? Kai turėsi savo namus galėsi nerūkyt, o dabar tu gyveni čia, valkata, ir jei ne aš iš viso gyventum gatvėje.
   Gabija tik pasišlykštėjusi pasižiūrėjo į moterį sėdinčią jos mamos namuose. Mergaitė nuėjusi į vonios kambarį atsuko čiaupą ir prileido vonią šalto vandens. Tada ji išbėgo į laiptinę. Ten visdar gulėjo neatpžintas vyras, vis dar mėtėsi bonkos nuo alaus ir smirdėjo cigaretėmis. Gabija apsidairė ir grįžo atgal į „namus“.
    Tanė stovėjo koridoriuje ir vos įėjus mergaitei vidun skėlė jai tokį antausį, kad ši neatlaikiusi pusiausvyros atsitrenkė į sieną ir prarado sąmonę. Tap Gabija išgulėjo kelias valandas. Kai pabudo aplink ją buvo kraujo klanas, o galvą nežmoniškai skaudėjo. Ji susiėmė sau už pakaušio. Jos galva buvo praskelta ir vis dar bėgo kraujas. Gabija atsiplėšė marškinių rankovę ir apsivyniojo žaizdą. Tanės namuose nebuvo. Gabija nubėgo į vonią, su visais drabužiais įšoko į vandenį ir pradėjo verkti. Ji matė kaip kraujas persigėręs per medžiagą kapsėjo į vandenį, bet ji tik sėdėjo ir žiūrėjo.  Po kurio laiko su trenksmu atsivėrė buto durys. Mergaitė išbėgo į koridorių pažiūrėti kas ten. Ten buvo Tanė, o paskui ją į namus įėjo tas pats vyriškis, kurį Gabija ryte išmetė į laiptinę. Tanė nužvelgė grindi ir pamačiusi dar neišvalytą kraujo balą suriko:
  -Tu, staigiai išvalai ką prišnerkštei, nes gausi taip, akd daugiau neatsikelsi!
  Gabija paėmė grindų skudurą ir viską išvalė. Ji girdėjo kaip virtuvėje Tanė kalbasi su nepažįstamu vyriškiu, ji girdėjo bonkų žvangesį ir pagalvojo: „Už ką man taip?“. Gabija užsimetė paltuką ir išėjo laukan. Prie lauko durų sėdėjo keli vaikinukai ir rūkė. Šie pamatę praeinančią mergaitę su kruvinu raiščiu ant galvos išsižiojo. Vienas jų priėjo prie jos ir paklausė:
  -Kas tau nutiko?
  -Nieko...-pasakė suglumusi mergaitė, nes ji jau nebepamena kas ir kada domėjosi ja.
  -Kas būsi?- vis domėjosi vaikinukas apžiūrinėdamas mergaitės žaizdą.
  -Dabar neturiu laiko, skubu. Ieškau brolio.-pasakė Gabija ir nuėjo.
Taip, Gabija ieškojo savo broliuko, kuris kažkur vaikščiojo nežinodamas kur namai. Ji surado jį kabantį su išmaldos prašančia bobute, priėjo ir paėmusi už rankos nusivedė.
   Jie grįžo į tą patį kiemą, prie tos pačios laiptinės. Bet Gabija nedrįso pareiti į namus, ji bijojo, nes žinojo koks bus rytojaus rytas. Ji prispaudė savo brolį Domą prie savęs ir atsirėmė į sieną. Taip jie ir miegojo visą naktį.
  Rytas. Aplinkui nieko nebuvo. Gabija nunešė savo broliuką pas kaimynę ir paprašė pažiūrėti kol ji bus mokykloje. Gabijai buvo keturiolika metų, bet ji jau kelis mėnesius nesirodė mokykloje. Ne, ne todėl, akd nenorėtų ten eiti, tačiau todėl, kad ji paprasčiausiai bijojo palikti namus ir brolį.
  Gabija jau dvi dienas buvo nevalgiusi, ji atsisėdo ant suoliuko ir pradėjo pagaliuku kažką piešti ant žemės.
  -Labas rytas, gal dabar neužimta?- paklausė balsas iš už nugaros. Tai buvo tas pats vaikinukas, kurį ji vakar buvo sutikusi.
   -Nu neužimta.-pasakė Gabija ir nusišypsojo. Ji jau seniai šypsojosi todėl tai buvo kažkas naujo.
  Vaikinas atsisėdo šalia Gabijos, išsitraukė cigarečių pakelį ir paklausė:
  -Nori?
  Gabija pažiūrėjo į cigaretes buvusias jo rankoje ir pasakė:
  -Iš tiesų tai niekada nebandžiau. Duok vieną.
  Ir štai tarp Gbijos pirštų smilksta cigaretė, ji prilietė ją prie savo lūpų ir įkvėpė. Gabijai taip gera dar niekada nebuvo, ji išpūtė dūmus ir vėl viską pakartojo. Gabijai apsvaigo galva ir ji pametė cigaretę iš rankų. Ji atsistojo ir jau būtų pargriuvusi, bet vaikinas ją pagavo. Jis ją paguldė ant suoliuko, o galvą pasidėjo sau ant kelių. Gabija dar niekas taip nesirūpino.
-Na, jau geriau jautiesi?-pasidomėjo vaikinukas.
-Taip, ačiū.-pasakė Gabija žiūrėdama jam į akis.
-Mano vardas Paulius, o tavo koks?
-Aš... aš Gabija.-pasakė ji ir giliai atsiduso.
  Paulius su Gabija dar ilgai taip sėdėjo ir šnekėjosi, po to abu vaikščiojo po parką. Kai pradėjo leistis saulė Paulius nusivedė Gabiją prie upelio. Kai leidosi saulė upelyje atsispindėjo jos spinduliai. Paulius apkabino Gabiją ir jie abu žiūrėjo į horizonte besislepiančią saulę. Gabija jautėsi taip tarytum per jos kūną būtų bėgioję maži angeliukai.
  Sutemus jie parėjo į tą patį kiemą, kuriame susitiko. Paulius paklausė kur Gabija gyvena, bet ji pasakė:
-Aš gyvenu čia ir dabar, nes kitur manęs nelaukia.
  Paulius paėmė Gabijai už rankos ir nusivedė ją pas save. Jie nuėjo už visų daugiabučių. Ten stovėjo namelis, jeigu galima taip pavadinti. Tai buvo iš lentų sukaltas būstas. Vietoj durų buvo pakabinta užuolaida, o sienose buvo piršto dydžio plyšių. Viduje sienos buvo aptrauktos plėvele, kairiajame kampe stovėjo medinė dėžė ir du kelmai šalia, kitoje pusėje buvo spintelė, o dešinėje pusėje buvo trys čiužiniai ir paklodės ant jų. Grindys buvo medinės, o stogas taip pat iš plėvelės.
-Na, čia aš gyvenu kol šilta, o žiemą kraustomės į draugo namus.
-Kraustomės? Vadinasi čia dar kažkas gyvena?-susidomėjo Gabija neslėpdama šypsenos savo veide.
-Na taip, čia gyvena dar du mano draugai.  Dabar ir tu.- pasakė Paulius.
-Ne, aš negaliu. Dar negaliu. Atleisk.
Gabija apsiverkė ir nubėgo. Ji grįžo į savo namus. Tanė miegojo.
Paulius su Gabija būdavo kiekvieną dieną, jie vaikščiodavo ir kalbėdavosi.
  Vieną rytą Gabija pabudo, kaip visada sutvarkė namus ir atsisėdo ant lovos krašto. Ji išsitraukė iš stalčiaus peilį, pavartė abi jo puses ir metė į duris. Peiliui beskrendant durys atsidarė, o už jų stovėjo Tanė. Peilis susmigo jai į petį. Tanė garsiai užrėkė, tada ištraukė peilį ir apsivyniojo žaizdą rankšluosčiu. Gabija sėdėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Tarpduryje gulėjo peilis kruvinais ašmenimis ir buvo keli kraujo lašai ant grindų.
  Tanė įėjo į kambarį, kuriame sėdėjo Gabija ir paėmusi mergaitę už plaukų ištempė į laiptinę ir pasakė:
-Kad tavęs daugiau akyse nematyčiau.
-Gerai, bet aš pasiimsiu Domuką, nes tu jį vieną kartą užmuši.
-Domas ne tavo motinos vaikas, todėl bus su manim. Ir tai, kad jūs vieno tėvo vaikai dar nereiškia, kad esat brolis ir sesuo.
  Durys užsitrenkė. Gabija ilgai nesėdėjo už durų, ji atsistojo ir nuėjo į kiemą. Kieme ant suoliuko sėdėjo Pauliaus draugai. Ji priėjo prie jų ir pasiteiravo kur Paulius.
-Jis namie, guli.
-Galima ten nueit?
-Nei nebandyk!-sušuko vienas iš sėdėjusių ant suoliuko.- Jis pats tuoj ateis.
-Na gerai, galima prie jūsų prisėsti?
  Visi tik gūžtelėjo pečiais, Gabija atsisėdo ant žemė šalia jų ir paprašė parūkyti. Ji įkvėpė cigaretės dūmo ir pasijuto geriau. Tačiau jai nesvaigo galva kaip pirmąjį kartą. Jai tik palengvėjo. Surūkusi cigaretę ji išsitiesė ant žolės ir skaičiavo debesis danguje. Staiga kažkas jai suėmė už pilvo. Tai buvo Paulius. Jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo Gabiją. Jis atsisėdo šalia jos ant žolės, pasidėjo jos galvą ant kelių ir pradėjo kalbėtis su draugais. Gabija jam pasakė:
-Aš nebeturiu namų.
-Kaip tai neturi, o kas pas mane gyvens, zuiki?-meiliai pasakė Paulius ir apkabino Gabiją dar stipriau.
  Pašnekėję jie nuėjo į Pauliaus buveinę. Jis atidarė spintelę ir ištraukė valgio. Gabija valgyti labai norėjo todėl prisėdo ant kelmo ir pavalgė. Tada Paulius paklausė ar Gabija turi pinigų, tačiau ji neturėjo nei cento.
   Vakare Paulius su draugais kažkur išėjo, o Gabija liko viena. Ji apžiūrėjo namus, pavaikščiojo aplinkui ir vėl sugrįžo. Paulius su draugais parėjo jau po vidurnakčio. Vienas jų parsinešė nemažai daiktų, kitas maisto, o Paulius Gabijai ant rankos užmovė žieduką.
-Iš kur jis?-paklausė Gabija.
  Bet Paulius tik nužvelgė ją geiliu žvilgsniu ir pasakė:
-Iš mano širdelės, tiesiai tau į rankas.
  Gabiją sujaudino tokie jo žodžiai ir ji stipriai apkabino Paulių. Lauke vaikinukai susikūrė lauželį ir šnekėjosi susėdę aplinkui. Gabija išėjo ir prisiglaudė prie Pauliaus peties. Šis paglostė merginos plaukus ir pasakė:
-Saulyt, aš turėsiu išvykti, važiuosiu vasarai padirbti į užsienį, bet, mažute mano, neliksi viena, nes aš sugrįšiu.
  Gabijai netikėtai pradėjo byrėti ašarėlės ir ji suspaudė Paulių savo glėbyje.
-Ne, ne... kur gi aš tada būsiu? Ką man reikės daryti be tavęs, prašau nepalik manęs vienos.
  Paulius susigraudino ir draugai paliko juos vienus. Jie visą naktį sėdėjo prie laužo ir kalbėjosi. Jie kalbėjo apie savo ateities planus, apie tolimesnį gyvenimą. Jie planavo kur gyvens, kiek turės vaikų ir kaip jiems bus smagu. Paryčiai jie abu užsnūdo.
  Kai Gabija pabudo ji jau gulėjo ant čiužinio, o Pauliaus šalia nebuvo. Ji netyčia lipdama iš lovos pastebėjo spintelėje buvusius daiktus. Ten buvo įvairūs papuošalai, telefonai ir kiti brangūs daiktai. „Vagys“-tai pirma Gabijai į galvą šovusi mintis. Tačiau ji nesuglumo, visai nesmerkė vaikinukų, pažiūrėjo kas ten per daiktai ir išėjo į gatvę.
  Gatvėje ji peržiūrėjo šiandienos laikraščius. Paėmusi vieną laikraštį ji pirmajame puslapyje pamatė užrašą „Mūsų rajone motinos nemyli vaikų“. Tai sudomino Gabiją kadangi jos Tanė niekuomet nemylėjo, na ji nebuvo mama, bet visvien galėjo bent truputį labiau ja rūpintis. Ji skaitė ir negalėjo patikėti savo ausimis:
     „Prieš kelias savaites į policiją kreipėsi moteris teikdama, kad jos podukra užsipuolė ją su peiliu ir subadė. Tai įrodė žaizda esanti ant dešiniosios moters peties. Nors moteris tvirtina mylėjusi įdukrą kaip savo kaimynai prisimena dažnas išgertuves jos namuose. Vakar, viena iš kaimynių pastebėjo, kad tos pačios moters ketverių metukų sūnus visą naktį išbuvo laiptinėje nevalgęs ir negėręs. Medikų teidimu berniukas jau keturias dienas nevalgęs, jį maitino kaimynės, kurioms išsikrauščius berniukas liko be paramos. Šiuo metu gydytojai bando išgelbėti mažamečio vaiko...“
   Gabija nesuspjo visko perskaityti, nes pasipiktinęs pardavėjas liepė pirkti laikraštį. Mergaitė nuskubėjo pas savo pamotę, kad įsitikintų tuo kas įvyko. Tačiau pasiekusi laiptinės duris ji nusprendė geriau nesirodyti.
  Gabija visą dieną vaikščiojo, šen bei ten buvo užsukusi pasiieškoti darbo, tačiau jos įdarbinti niekas nenorėjo. Išvaikščiojusi visas gatves ji sugalvojo nueiti į mokyklą. Ji ėjo lėtai, seniai mindžiotais takeliais.
  Ir štai, priešais ją paradinės mokyklos durys. Ji įžengė aukštai pakelta galva, žengė žingsnį po žingsnio nekreipdama dėmesio į kreivus aplinkinių žvilgsnius. Ji priėjo prie savo klasės, tačiau visi į ją tik spoksojo ir niekas nesiteigė net pasisveikinti. Gabija apsižvalgė, apsisuko ir išėjo namo... namo į „medinį namelį“.
  Namuose jos jau laukė Paulius ir vienas jo draugų. Gabijai parėjus Paulius jai pasakė:
-Gabi, išvažiuoju po dviejų savaičių. Į Ameriką, zuiki.
-Ką? Kodėl taip toli? Aš neištversiu be tavęs...- pasakė Gabija ir stipriai suspaudusi Paulių pradėjo verkti.
  Gabija skaičiavo dienas, kurios bėgo it kulkos iššautos iš šautuvo. Bet jai ramybės nedavė mintys apie Domą. Ji vis svarstė kaip laikosi jos mažasis broliukas ir vis negalėjo suprasti kodėl ją pamotė įskundė policijai.
  Praėjus savaitei Gabija neišlaikė ir nuėjo pas savo pamotę. Sukaupė visą drąsą slypėjusią jos viduje ir pabeldė į duris.... Duris pravėrė nepažįstamas vyras, Gabija nieko jam nesakiusi įėjo vidun. Tanė gulėjo kampe ir rūkė. Gabija paspyrė ant grindų gulėjusius tuščius butelius ir pasilenkė prie pamotės.
-Kur Domas?-paklausė pakeldama Tanės galvą.
  Tanė tik truktelėjo pečiais ir vėl nuleido galvą.
-Tu... nedėkinga mergiūkšte, tavęs policija ieško.-tesugebėjo pasakyti Tanė ir užmigo.
  Gabija išėjo iš klaikiai dvokiančio buto. Ji sugrįžo į savo buveinę.
  Mergaitė prisėdo ant čiužinio ir pradėjo mąstyti. Ji galvojo koks bus tolimesnis jos gyvenimas, kaip viskas susiklostys. Pagalvojusi, kad vos po savaitės ji nebematys Pauliaus nesusilaikė ir jos skruostais viena po kitos riedėjo ašaros. Gabija tikėjosi, kad Paulius ją pasiims kartu, juk ji galėtų dirbti. Tačiau jai dar nebuvo penkiolikos metų, o štai Pauliui jau tuoj aštuoniolika. Bet ką jis ten veiks? Ji nesuprato kodėl Paulius nepasiima jos kartu.
  Praėjo savaitė. Vis ta pati rutina, tas pats nusibodęs gyvenimas, vis ta nežinia koks bus rytojus. Paulius iš spintelės išsitraukė piniginę, pasiėmė pasą ir priėjo prie Gabijos.
-Viskas, išvykstu. Susitiksim po vasaros.-tai pasakę jis stipriai apkabino Gabiją ir šiltai atsisveikindamas pabučiavo.
  Gabija palydėjo Paulių iki kiemo, kuriame stovėjo automobilis. Vaikinas įsėdo ir tepasakė:
-Susirašysim.
  Gabija stovėjo kelio viduryje ir žiūrėjo kaip tolsta automobilis, kuriame sėdi jos mylimiausias žmogus pasaulyje.
  Sutemus Gabija nuėjo prie upelio ant kurio kranto ji su Pauliumi stebėdavo saulėlydžius. Ji atsisėdo ir mėtė akmenukus į vandenį. Vienas...du...trys... akmenukai krito į vandenį aplink save sudarydami bangeles.
-Taip viena čia ir sėdėsi?Grįš tas Paulius, neliūdėk.-išgirdo Gabija. Tai buvo vienas Pauliaus draugų gyvenusių kartu- Linas.
-Ne, viena nesėdėsiu, aš tuoj pareisiu.-pasakė Gabija praukdama ašaras nuo veido.
-Galima prisėsti šalia?
-Sėsk, man negaila.-pasakė Gabija pasislinkdama į šoną ir palikdama vietos Linui.
  Linas prisėdo ir pradėjo mėtyti akmenukus kartu su Gabija. Jie pradėjo kalbėti apie gyvenimą, Gabiją papasakojo savo istoriją.
-Kaip liūdna,-pasakė Linas išklausęs mergaitės.-na mano istorija kitokia. Aš gyvenau su savo motina ir tėvu, bet šie išsiskyrė. Po išsiskyrimo teismas liepė man gyventi pas tėvą, o broliui pas motiną. Jeigu būčiau gyvenęs su tėvu būčiau turėjęs išsikraustyti ir palikti savo draugus, taigi aš pasakiau tėvui, kad pasilieku pas motiną. Jis neprieštaravo, nes pats nelabi mėgo vaikus, jam patiko būti vienam. Pas motiną gyvenau porą mėnesių. Man pabodo jos perdėtas rūpestis, ji mane laikė kaip pririštą šunį, neleido niekur eiti, žodžiu buvau lyg mažas vaikas. Aš pasakiau, kad išvažiuoju pas tėvą, nes toks buvo teismo sprendimas, bet nuvažiavus į tėvo namus man pasakė, kad jis išsikraustė. Jis gyveno kažkur čia, šiuose daugiabučiuose. Neradęs tėvo pas motiną grįžti nenorėjau, susipažinau su Paulium, Raimiu ir kitais. Jie mane priėmė ir taip aš čia gyvenu jau beveik metus laiko, o mama galvoja, kad esu pas tėvą. Jie nebendrauja, o prieš išvažiuodamas pasakiau, kad kai norėsiu pats sugrįšiu, liepiau jai manęs neieškoti.
-Na tu bent turi kur sugrįžti, o štai man... mano mama mirė kai buvau dar visai mažytė, tada tėtis susituokė su mano pamote. Po kiek laiko jis sunkiai susirgo. J išvežė į ligoninę ir apie jį daugiau nieko nebegirdėjau. Gal jis dar gyvas, o gal...
-Užjaučiu, o dabar gal einame namo? Jau šalta.-pertraukė Gabiją Linas.
  Jie abu atsistojo ir nuėjo link savo būsto. Gabija iškarto užmigo, o Linas nuėjo pas Raimį ir jie dar ilgai sėdėjo lauke.
  Ryte Gabijai pabudus aplinkui nieko nebuvo. Lauke miegojo nepažįstamas vaikinukas. Ji jį pažadino ir paklausė kas jis toks. Šis nekalbėjo ir vėl užsimerkęs užsnūdo.
   Gabijai nepatiko ką tik matytas nepažįstamasis ir ši nuėjo ieškoti Lino. Linas sėdėjo kieme ant suolelio ir traukė dūmą. Gabija prisėdo šalia ir taip pat užsirūkė. Jie pradėjo kalbėtis ir Linas jai pasakė, kad vaikinas gulėjęs šalia laužo yra Pauliaus vyresnysis brolis. Gabijai pasidarė gera, tarsi akmuo nuo širdies būtų nusiritęs, visgi tai turėtų būti artimas Pauliui žmogus. Ji atsistojo ir sugrįžo ten kur gulėjo tas vaikinukas.
-Tu Pauliaus brolis?-pasakė ji jam ir meiliai nusišypsojo.
-Taip, o tu turbūt ta valkata, kurią jis išlaiko?- pasakė Pauliaus brolis kreiva šypsena nužvelgdamas merginą. Gabija nenorėjo pyktis su juo todėl nekreipė dėmesio į jo žodžius.
-Koks tavo vardas?-paklausė ji.
-Aš Arvydas, bet draugai mane vadina Arviu.-pasakė jis nustebdamas, kad Gabija nekreipia dėmesio į pašaipas.
-Malonu, Arvi, aš Gabija, Pauliaus mergina.
-Aš sakiau, kad Arviu mane vadina draugai, o tu elgeta, man ne draugė.-piktai pasakė Arvydas, atsistojo ir nuėjo.
  Gabija suprato, kad Arvydui ji nepatinka, tačiau kodėl... neįsivaizdavo.
  Vakare kaip ir visada visi susėdo aplink laužą, tačiau šį kartą jų buvo daugiau. Atėjo Arvydas ir dar du vaikinai. Tai buvo Arvydo draugai: Marius ir Mindaugas, kurį paprastai visi vadino Minde.
  Gabija jautėsi nejaukiai sėdėdama tarp penkių vaikinų. Marius išsitraukė iš kuprinės kelis maišelius, kuriuose buvo lyg ir miltelių, lyg ir žolės trupinėlių. Tada Arvydas atsiplėšė gabaliuką popieriaus, užpylė žolės trupinėlių, susisuko į ritinėlį, užsidegė ir užsirūkė. Po to tą patį padarė Linas, Raimis ir  Marius. Mindė žolės nerūkė, jis išsitraukė cigarečių. Gabija taip pat pabijojo bandyti narkotikų, todėl paprašė Mindės cigaretės.
  Linas pradėjo įkyriai lysti prie Gabijos, iš pradžių ją apkabino, po to pradėjo lysti bučiuotis. Gabija neištvėrė ir skėlė Linui antausį. Linas pasiuto ir trenkė Gabijai atgal. Visi pradėjo rėkauti ir ploti, o Arvydas atsistojo ir pasakė.
-Liniau, nemušk šitos, nes paskui kam bus reikalinga fanaruota? O tu, Gabyte, einam su manim, žaizdas užgydysiu.-pasakęs tai Arvydas paėmė Gabijai už rankos ir kreivai šyptelėjo.
  Gabija pasitikėjo Pauliaus broliu ir nieko nesakiusi nuėjo su juo į namelį. Arvydas užtraukė užuolaidėlę ant durų, atsisėdo ant čiužinio ir šalia pakvietė prisėsti Gabiją. Gabija atsisėdo šalia ir jie pradėjo kalbėtis.
-Gabi, tu man labai patinki.-pradėjo Arvydas.
-Atleisk, tačiau nesupranu tavęs... aš tavo brolio mergina.- atrėžė Gabija.
-Na ir kas, Pauliaus nėra Lietuvoje, jis tikriausiai Amerikoje linksminasi su kitom, visai svetimom, kodėl tau to nepadarius? Juk aš jo brolis, tai ne išdavystė.
-Arvydai, ką tu tuo nori pasakyti? Aš nesuprantu.-suglumusi kalbėjo Gabija.
-Na, galėtume truputį paišdykauti.- tai sakydamas Arvydas uždėjo ranką ant merginos kelio ir prispaudė ją prie savęs.
   Gabijai tai visai nepatiko ir ji pradėjo stumti Arvydą šalin nuo savęs. Arvydas jai neleido ir dar labiau prispaudė.
-Pabučiuok mane.-pasakė Arvydas atkišdamas savo lūpas Gabijai, bet Gabija nesutiko ir spjovė jam tiesiai į veidą.
  Arvydas nusisuko, viena ranka nusivalė veidą ir atsisukęs į Gabiją pasakė:
-Nenori gražiuoju, tai bus bloguoju.
  Jis trenkė Gabijai taip stipriai, kad ji prarado sąmonę. Gabija vėl pasijautė kaip pamotės namuose, ją mušė, niekas neklausė jos nuomonės ir darė su ja ką tik norėjo. Kai Gabija pabudo jau buvo rytas. Aplink ją žmonių nebuvo, ji truputį apsidžiaugė. Tada pasižiūrėjo į save, ji buvo su tais pačiais rūbais, gulėjo toje pačioje vietoje. Ji kažkaip išsigelbėjo nuo Arvydo.
   Gabija išėjo laukan. Ten dar šiek tiek ruseno pelenai, o šalia jų kietai miegojo Linas, Raimis ir Marius. Mindės ir Arvydo jau nebebuvo. Gabija pasiėmė pinigų, kuriuos vaikinai laikė po čiužiniais ir išėjo į miestą.
   Mieste ji pastebėjo kaip plinkiniai nusuka nuo jos akis, o jai nusisukus įbeda žvilgsnius į ją. Gabija jautėsi keistai, tartum visas pasaulis ją už ką nors smerktų. Ji ėjo lėtai, vilkdama koją už kojos ir skaičiuodama gatve ėjusias poreles. Ji gailestingai lydėjo kiekvieną bučinį, kurį matė šalia, kiekvieną rankų sukibimą, kiekvieną meilų žodelį, kuris buvo skirtas ne jai. Gabija dar niekada nesijautė tokia vieniša ir palikta, jai taip trūko Pauliaus. Praėjo dar tik diena kai Pauliaus nėra šalia, o jai tai jau atrodė tartum amžinybė.
   Gabija užėjo į parduotuvę. Ji slankiojo ir žvilgčiojo į pačius brangiausius rūbus, vieną po kito bandydama įsivaizduoti ant savęs. Tačiau... už tiek pinigų kiek ji turėjo rankoje šioje pardutuvėje nebūtų galėjusi nusipirkti netgi kojinių poros, o ką jau kalbėti apie naujausią sijonuką ar trumpą maikutę. Gabija vis žiūrėjo ir žiūrėjo ir vis galvojo kaip būtų gerai jei Paulius būtų šalia, jis tikrai sugalvotų iš kur gauti pinigų.
   Merginos žvilgsnį patraukė viena matyta panelė, ji taip pat neturėjo namų, tačiau negyveno kur nors laiptinėje, ji būdavo kieme tik dieną, o vos pradėjus temti dingdavo. Taigi, ji prisiėmė pundą rūbų, nuėjo į persirengimo kambarį pasimatuoti, o išėjo... ji išėjo jau be tų rūbų. Gabija priėjo ir pasisveikino, jos pradėjo kalbėtis ir mergina jai pasiskundė kaip jai trūksta pinigų.
-Gerai, kad kreipeisi į mane, Džosę „rūbų gaudytoją“. Aš tave pamokysiu.- pasakė ką tik sutikta panelė ir pradėjo mokyti gabiją.-Pirmiausia, vos atėjusi nepulk visko imti iš eilės, pasidairyk, apžiūrėk kainas, patikrink kur kabo vaizdo stebėjimo kameros. Po to pasiimk ta patinkančių rūbų, jei imi palaidines tai gali pasiimti ir daugiau, tačiau kelnių daugybės neimk, sukelsi įtarimą. Pasirinkusi rūbų nueik į persirengimo kabiną ir jei ten bus kamerų lyg ir netyčia užmesk ant jų rūbų. Tada apsivilk naujus drabužius po savo skarmalais ir išeik iš parduotuvės. Eidama dar pasižvalgyk, bet daug neužsibūk, nes pardavėjai gali pastebėti. Parėjusi namo nusirenk naujus rūbus ir „vuolia“... nešiok arba parduok.
  Gabija padėkojo Džosei ir tik po to susimąstė, kad ji tuoj padarys didžiausią klaidą savo gyvenime-taps vagile.  Bet mergina suprato, kad norėdama gražiai atrodyti ji neturi kitos išeities kaip tik vogti.
   Ji pamažu apžiūrinėjo lentynose buvusius rūbus, vieną po kito vis pridėdama prie savęs ir žvilgčiodama veidrodin. Gabija drebančiom rankom paėmė dailią palaidinę, trumpą sijonuką ir nuėjo į ersirengimo kamabrėlį. Kamerų nebuvo tad Gabija nesidrovėdama apsivilko naujus rūbus. Ji eidama parduotuve vis žvilgčiojo į pardavėjus, apsimetinėjo vis žiūrinti rūbų. Išėjusi iš parduotuvės Gabija pasijautė lyg jai akmuo nuo širdies būtų nusiritęs. Ji paėjo už kampo, nusimetė savo senus jau apdriskusius rūbus ir pasiliko tik naujuosius. Ji atrodė stulbinančiai, tas trumpas sijonukas išryškinantis dailias kojas ir trumputė palaidinukė pabrėžianti jos liesą liemenį padarė Gabiją laimingiausia pasaulyje. Ji taip norėjo tokia pasirodyti Pauliui, tačiau jo šalia nebuvo ir ši prisėdusi ant šaligavio pradėjo mąstyti.
   Pro šalį pravažiavo automobilis. Jame sėdėjo Mindaugas, tas pats kuris vakar buvo atėjęs kartu su Arvydu. Automobilis sustojo ir iš jo išlipo vaikinukas, kurį buvo vos galima pažinti. Nauji džinsai, mėlynas bliuzonas, juodi akiniai ir nauja šukuosena. Gabija nužvelgė Mindę nuo kojų iki plaukų galiukų, šis pasikėlė akinius nuo saulės ir priėjęs paėmė Gabijai už rankos. Mergina net apsvaigo pajutusi saldų jo kvepalų kvapą. Mindaugas paklausė ar Gabijos nereikėtų pavežti, nors mergina niekur neskubėjo ir neturėjo jokio tikslo kur nors nueiti ji pasakė, kad būtų malonu. Automobilyje grojo muzika, Gabija dar niekada nebuvo sėdėjusi tokioje „karietoje“.
   Pro atvirą langą pūtė šiltas vėjelis, o vis dar nuo vaikino sklidęs malonus kvapas sužadino Gabijos slapčiausias mintis apie „princą ant balto žirgo“, bet jos manymu paprastas vaikinukas juodame BMW daug geriau už neesamą princą. Visos merginos gatvėje pavydžiu žvilgsniu nusekė nuvažiuojantį automobilį... o gal ne į automobilį jos žiūrėjo, gal jos pavydėjo vaikino sėdėjusio šalia Gabijos.
-Iš kur tu gavai...-susidomėjo Gabija, bet jai nespėjus užbaigti sakinio Mindaugas pradėjo aiškinti.
-Tie tavo draugužiai yra vagys ir nusikaltėliai, aš su jais buvau tik todėl, kad neturėjau ką veikti, bet jie tokio žemo lygio ir išsilavinimo, kad man net šlykštu apie juos kalbėti.-tęsė Mindė.- Žinai, tu tokia nuostabi panelė, galėtum turėti bet kurį, o tu išsirinkai patį žemiausią. Pamiršk jį, Gabi, pradėk naują gyvenimą, aš tau padėsiu atsistoti ant kojų.
   Kad ir kaip Gabijai buvo gera jaustis normalia mergina ji paprašė Mindaugo sustabdyti automobilį ir išlipo laukan. Ji buvo tokia pasipiktinusi, juk Mindaugas visai nepažinojo Pauliaus ir taip apie jį šnekėjo. Gabija ėjo gatve atgal į savo namus. Ji eidama vis įsivaizdavo kaip būtų gera, kad Paulius būtų toks kaip Mindaugas. Jai buvo liūdna, nes aiškiai pagalvojusi ji suprato, kad viskas ką pasakė Mindė tai gryna tiesa. Jos vaikinas užsienyje ir ji net neįsivaizduoja kada jis grįš, ji net nežinojo kuriame jis mieste ir net nenutuokė kuo jis ten dirba. Gabijai tą dieną mąstė aiškiai, viena po kitos į jos galvą lindo įkyrios mintys, ji labiausiai bijojo, kad Paulius ten susiras kitą ir ją paliks. O kas jei taip nutiks? Ką ji tada darys?
   Merginos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, anaiptol. Ji ėjo per tiltą namo. Po tiltu tekėjo Nemunas, o aukštis buvo pakankamai didelis tad net ir mokėdamas plaukti vargu ar išgyventum nuo tilto nušokęs. Ji perlipo per tvorelę ir stipriai už jos laikydamasi žiūrėjo į tekančią upę, į jos vingius ir gulbes plaukiojančias tarp purslų. Gabijos skruostu tekėjo ašaros ir viena po kitos palikdamos jos veidą krito žemyn nuo tilto. Ji suprato tikrovę, ji pažvelgė į pasaulį kitomis spalvomis ir jai buvo skaudu, nes visame pasaulyje ji matė tik juodą spalvą ir nieko daugiau. Gabija užmerkė savo akis, lėtai paleido turėklą už kurio laikėsi. Jos kojos drebėjo taip, kad ji nebūtų galėjusi žengti nei vieno žingsnelio savo gyvenime, tačiau mergina buvo apsisprendusi, kad blogiau nebus. Ji nebematė prasmės gyventi nežinomybėje ir būti visų išnaudojama. Ji išskleidė rankas į šalis, paskutinį kartelį atmerkė savo verkiančias akis ir garsiai sušuko šį posmą:
                               Dabar aš noriu tai patirt,
                              Tą nepažintą jausmą mirtį,
                              Kada užmerkus savo verkiančias akis,
                             Imtų nebeplakt širdis...
  Tai pasakiusi Gabija užmerkė savo akis ir tarsi paukštis išskleidęs sparnus skrydžiui, taip ji išskleidusi savo rankas mirčiai pasidavė kritimui. Bet ji nekrito nors ir nebestovėjo ant žemės.
-Ką tu sau manai?-pasakė balsas jai už nugaros. Kažkas stipriai laikė Gabijai už liemens, o tas pažįstamas kvepalų aromatas... tai buvo Mindaugas. Jis ją stipriai laikė.
-Paleisk, aš nebenoriu gyventi, kam man to reikia? Pats sakei, kad aplink mane nėra nieko gero.-kalbėjo Gabija rydama savo ašaras ir žiūrėdama į bangas, kurios viena po kitos kvietė ją pas save.
-Aplink tave-nėra, bet tu pati esi pats nuostabiausias dalykas. Jeigu tau nereikia tavęs, tai reikės man, nes tokias kaip tu reikia saugoti.
   Gabija nieko nesakė tik graudžiai verkė ir verkė. Po to ji stipriai įsikibo Mindei už rankų ir pradėjo rėkti.
-Trauk mane iš čia, nes aš mirsiu ne nuo kritimo, o iš širdies skausmo. Juk Pauliui aš nieko nereiškiu, jis mane paliko, jis tik žaidė su manim... mano gyvenimas tik stiklo šukės... paleisk mane, nes jei ne šiandien tai rytoj, bet aš visvieną tai padarysiu.
  Mindaugas neklausė ką sakė Gabija ir dar stipriau ją suėmęs ištraukė viršun. Gabija verkė, ji jautėsi labai nelaiminga. Aplink ją nebuvo nieko gero, viskas kuo ji tikėjo tai tebuvo pigi maskuotė, tai tebuvo saldus melas vertęs ją gyventi, tai tebuvo netikra tikrovė. Mindaugas įsisodino Gabiją į savo automobilį, ji susigūžė ir visą laiką verkė ir verkė. Mindaugas neturėjo ką jai pasakyti, jis tik žiūrėjo į kelią. Gabija paprašė sustoti, ji pasakė, kad eis namo. Nors Mindaugas bandė ją atkalbėti, jis jai siūlė važiuoti pas jį, bet Gabija buvo neperkalbama. Sustojus automobiliui mergina atsisėdo prie sienos. Lašas po lašo pradėjo lyti smarkus lietus. Ji sėdėjo ir stebėjo kaip ant jos lūpų krinta mažyčiai lietaus lašeliai, ji mąstė kaip gera jais būti. Vos gimęs tu dar nespėji susivokti kas esi, o jau nukrinti žemyn ir miršti. Taip nereikia kentėti, taip nereikia nieko. Gabija jautė kaip ant jos skruostų lietaus lašai susimaišo su jos sūriomis ašaromis, ji jautė kaip jos širdį varsto žaibai ir jautė, kaip ji pamažu grimzta kažkur kur nieko be jos ir minčių nėra. Taip mergina praleido visą naktį.
   Rytas, pamažu kilo saulė, Gabija pramerkė savo akis ir apsižvalgė. Ji buvo tokia purvina, kokia dar niekada nebuvo. Ji sėdėjo ant plikos žemės, kuri po lietaus buvo virtusi dumblu. Gabija atsistojo, nuėjo prie didesnės balos, kuri atirado po praeitos nakties liūties, apiplovė rankas, veidą ir pasižiūrėjo į savo atvaizdą vandenyje. Ji savęs nepažino. Gabija parėjo į vietą, kurią jau buvo įpratusi vadinti savo namais. Ten nieko nebuvo, tad ji pasiraususi daiktuose išsitraukė kažkurio iš vaikinų marškinius, susirado savo senas kelnes ir persirengė. Atsikirpusi gabalą audeklo ji susirišo savo plaukus, nusivalė veidą ir išėjo. Ji buvo begalo alkana, tad ėjo kur nors kur galėjo būti valgio. Ji pastebėjo kaip viena moteris nešėsi krepšį su maistu.
-Ponia, gal galėtumėte, nors gabalėlį duonos.-prašė mergaitė pribėgusi prie moters, kuri tik nužvelgė Gabiją pasišlykštėjimo pilnu žvilgsniu.
-Traukis šalin, valkata, tu!
   Gabija nuėjo į parduotuvę. Ji žvilgsniu rijo maistą stovėjusį lentynose, jai net galva svaigo nuo ką tik iškeptos duonos kvapo. Gabija priėjo prie vienos lentynos, po to prie kitos. Ji pasiėmė maisto, kurį susikišo į šiek tiek didokus marškinius ir lyg niekur nieko išėjo iš parduotuvės.  
   Ji gatvėje viską godžiai suvalgė, atsirėmė į sieną ir žiūrjo į dangų. Ji nebematė pasišlykštėjusių žmonių žvilgsnių, ji negirdėjo pašaipų, ji tik stebėjo dangų. Gabija atsistojo ir nusprendė, kad čia jai nieko gero neišeis. Ji sugalvojo, kad jai reikia susirasti Mindaugą ir priimti jo pagalbą. Bet iškilo viena problema- ji nežinojo kur jis gyvena. Gabija nuleido galvą ir stebėjo kaip greitai keliu važiuoja mašinos, jos viena po kitos lekia, o už kiekvienos jų vairo sėdi po žmogų. Tie žmonės kitokie, jie turi kur skubėti, jie turi kam grįžus pasakyti „labas“ ir jie turi dėl ko gyventi. Gabija gailestingai žiūrėjo į keliu skubančius automobilius, jai taip norėjosi juos bent sekundei sustabdyti, ji taip norėjo, kad žmonės bent akimirką pažiūrėtų į ją be šleikštulio ar gailesčio. Gabija pamatė iš toli atvažiuojantį sunkvežimį. Ji priėjo prie kelio krašto ir pasakė:
-Juk sustos jei pamatys.-tai pasakiusi Gabija išbėgo į gatvę.
   Sunkvežimis nespėjo sustabdyti ir mergina atsidūrė po jo ratais. Aplink ją susirinko daugybė žmonių, viskas taip kaip ji norėjo, tačiau visi į ją žiūrėjo su tokiu gailesčiu, kad netgi ji pati būtų pradėjusi savęs gailėti jei tik būtų ką nors suvokusi. Ji girdėjo garsus, kurių dar niekada nebuvo girdėjusi. Gabijai akis užliejo ryškiai raudona spalva, jai kvėpuoti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, ji jautė kaip jos širdis plaka vis lėčiau ir lėčiau, kaip plaučai apsunkę nuo oro nebesikilnoja, ji jautė kaip jos smegenis užlieja kraujas, ji jautė tokį beprotiškai didžiulį skausmą, kad būtų klykusi jeigu tik būtų tai sugebėjusi, nes tada ji nebežinojo kaip tai daryti. Pro užgultas ausis Gabija išgirdo sirenas. Kažkas priėjo ir kažką jai darė, tačiau Gabija jau nebejautė. Ji jau nebegalėjo nieko suvokti, ji nebekvėpavo, o jos širdis nebeplakė.
   Žmonės stovėję aplinkui su didele baime žiūrėjo į merginą gulinčią kraujo klane. Ji nejudėjo, tik medikai bandė ją gaivinti.
   Po kelių sekundžių Gabija pajuto kaip į jos plaučius skverbiasi oras, kaip jis pats įeina ir išeina. Jai nieko daryti nereikėjo. Ji pajautė, kaip kažkas kitas verčia plakti jos širdį, kaip kraujas vėl teka jos gyslomis. Ji verkė, jai skaudėjo ir ji be galo gailėjosi, juk ji buvo jau taip arti savo tikslo, o kažkas paėmė ir ją sugrąžino į šį besitęsiantį košmarą.
   Gabija pabudo, atmerkė akis, kurios buvo tokios apsunkę, jog rodėsi, kad reikia visų jėgų joms pakelti. Jai bepotiškai skaudėjo galvą, atrodė, kad ji tuoj tuoj sprogs, o širdis plakė lėtai, tačiau kiekvieną kartą jai susitraukiant Gabijai atrodė, kad ji tuoj išlėks jai iš krūtinės. Gabija atsisėdo nors jai buvo nežmoniškai sunku, ji atsistojo ant savo kojų, kurių jau beveik nebejautė. Ji pasileido nuo lovos ir su didžiuliu trenksmi\u krito ant žemės. Į palatą įbėgo seselė, pakėlė Gabiją ir paguldė ją atgal į lovą.
-Nesikelk, tau negalima, tu patyrei didžiulį smegenų sutrenkimą todėl porą savaičių turėsi praleisti ligoninėje.
  Gabija tik linktelėjo galvą nors net nesiruošė gulėti ligoninėje dvi savaites tam, kad po to būtų perkelta į vaikų namus. Ji palaukė kol atvežė pavalgyti, po to persirengė, pasiėmė vaistų nuo galvos skausmo ir išėjo. Ji svyravo į visas puses, ėjo ramstydamasi į sienas. Jai begalo skaudėjo galvą. Ji žingsnis po žingsnio ėjo siaurais ligoninės koridoriais. Ji priešais save pamatė duris. Tai buvo išėjimas, tačiau durys Gabijai priėjus arčiau pranyko, pranyko viskas aplink ją. Visos spalvos susiliejo į vieną-juodą. Gabija nežinojo ką daryti, ji stipriai užsimerkė, pradėjo giliai kvėpuoti ir vėl atmerkusi akis ji vėl galėjo viską matyti. Gabija šiek tiek susirūpino, tačiau galvoti nebuvo laiko. Ji turėjo bėgti, tačiau jos kojos nebeklausė ir ji lėtais žingsneliais ėjo tolyn.
   Gabija išėjo į gatvę. Gatvėje buvo didžiulis šurmulys, merginai dar labiau įsiskaudėjo galvą. Ji ėjo tolyn ir tolyn, bet net nesuvokė kur dabar yra. Gabija nusileido į požeminę perėją. Ten ji nieko nesutiko, bet aplinkui nebuvo tokio šurmulio, nevaikščiojo tiek žmonių. Ji atsirėmė į sieną ir atsisėdusi ant žemės užsnūdo.
  Gabiją pažadino kažkokie garsai. Ji atmerkė akis ir prieš save išvydo Liną su Raimiu. Jie priėjo prie jos ir kažko paklausė, tačiau Gabija girdėjo tik keistą švokštimą. Ji pradėjo šnekėti nors pati negirdėjo ką sako.
-Linai, Raimi...-kalbėjo ji kai šie staiga dingo jai iš akių. Ir vėl visas vaizdas išnyko, aplinkui buvo juoda juoda. Gabija pradėjo verkti.
   Mergina susikaupė ir atmerkė akis. Aplinkui nieko jau nebebuvo, buvo naktis, tamsu. Ji įžiūrėjo daiktus tik todėl, kad į požeminę perėją sklido gatvėje degusių žibintų šviesos. Gabija atsistojo ir jau pasijutusi stipriau išėjo į gatvę. Gatvėje ji nesutiko žmonių, kadangi buvo tamsu visi tikriausiai jau buvo namuose. Gabija atpažino vietą, kurioje ji buvo. Iki namų dar labai toli. Mergina ėjo gatve vis liesdama bintą, kuriuo buvo apvyniota visa jos galva. Gabija ėjo dvi valandas, tačiau šį kartą ji turėjo tikslą. Jos tikslas buvo pasiekti kiemą. Ne, ne bet kokį kiemą, o tą kiemą, kuriame ji užaugo. Gabija netgi pradėjo ilgėtis dienų kai ji gyveno su savo pamote. Ne, tada jai gerai nebuvo, tačiau ne taip blogai kaip yra dabar.
   Kai Gabija priėjo tiltą nuo kurio anąsyk norėjo nušokti ji prisiminė Mindaugą. Tik jis jai galėjo šiuo metu padėti. Tik jis, bet jo jau nebuvo šalia. O kaip gi Paulius... jo nėra. Jo nėra ir tikriausiai jau nebus, nes jis po išvykimo jai dar neparašė nei vieno laiško. Gabija giliai atsikvėpė ir nuėjo namų link. Jai be proto skaudėjo kojas, kadangi ji jau buvo nuėjusi ne mažą kelio ruožą.
  Ir štai namai. Ji pasiekė savo kiemą jau kylant saulei. Gabija kieme pamatė tą patį juodą automobilį, kuriuo ji buvo važiavusi su Minde. Iš automobilio jis ir išlipo, priėjo prie Gabijos ir pasakė:
-Gabi, tu neparėjai namo. Aš čia tavęs laukiu jau trečią dieną, o tu... kur tu buvai? Ką sau pasidarei?- tai pasakęs Mindaugas apžiūrėjo jos galvą ir bintą, kuris jau buvo persigėręs krauju.
  Gabija viską jam papasakojo ir sutiko, kad Mindaugas jai padėtų. Nors Mindaugas buv jauniausias iš visų, vos šešiolikos metų jis jau vairavo savo automobilį ir gyveno vienas bute. Jo tėvai dirbo užsienyje.
  Visą kelią Gabija su Mindaugu kalbėjosi apie gyvenimą, kai Gabija staiga sušuko:
-Stok!
  Mindaugas staigiai sustabdė automobilį ir paklausė kas Gabijai nutiko. Ji išlipo iš automobilio ir pabėgo nieko nepaaiškinusi. Mindaugas žiūrėjo į tolstantį mergaitės siluetą, bet nesistengė jos pavyti, nes žinojo, kad ji neperkalbama.
   Gabija tesuprato viena, kad jai padėti neįmanoma. Kodėl? Ji netgi pati to nežinojo, ji tik bėgo ir bėgo nors jai ir nežmoniškai skaudėjo kojas ji bėgo nesustodama. Ji bėgo ir verkė, ji klykė iš milžiniško galvos skausmo, tačiau bėgo nesustodama ir nesidairydama į šalis. Jai akyse vėl aptemo, užgulė ausis ir ji nebejautė žemės po savo kojomis. Gabija nugriuvo. Ji nejautė skausmo krentant, nes visą skausmą kokį tik ji galėtų ištverti jautė jos skaudanti galva. Gabija sėdėjo nieko nebesuprasdama. Aplink ją nebuvo nei mažiausios švieselės. Mergina tik po kurio laiko vėl išvydo spalvas ir tada ji pagalvojo ką ji daro, juk Mindaugas jai galėjo padėti, o ši kaip beprotė išlipo ir pabėgo. O galbūt ji tokia ir yra? Ne, tai baisiausia kas galėtų jai nutikti, tad Gabija atsistojo ant nubrozdintų kojų, kuriose žiojėjo žaizdos. Mergina šlubčiodama parėjo į namus. Ten kaip dažniausiai nieko nebuvo. Ji atsisėdo, apsivyniojo kojas iš ligoninės nukniauktu merliu ir atsistojo. Gabija išėjo, ji vėl ėjo į miestą.
   Miestas... tas pats jau seniai atsibodęs miestas... žmonės, jie visi kažkur skuba. Tik ne ji. Gabija ėjo lėtai. Pamačiusi savo atvaizdą vitrinoje Gabija suprato dėl ko visi žmonės į ją žiūri su tokiu šleikštuliu. Jos plaukai buvo tartum šieno kupeta suvelta ir sukelta jai ant galvos, jos akys buvo užtinę nuo verkimo ar dar velniai žino ko, o jos veidas... rodos niekad nematęs vandens. Ant merginos kojų užrištas baltas bintas jau buvo suteptas krauju ir purvu, o buvę balti marškiniai buvo suplyšę per kelias vietas ir tokie purvini, kad nepasakytum jog jie balti. Gabijai pasidarė gaila pačios savęs. Ji gailiai pakraipė galvą ir numojo ranka.
-O kas į mane žiūri?-pasakė ji sau ir nuėjo tolyn.
  Ir iš tikrųjų, tą dieną Gabijos nevarstė žmonių žvilgsniai, tą dieną ji ėjo nekreipdama dėmesio į nieką. Gabija užėjo į parduotuvę, ten ji pasivogė kelis rūbelius kaip ją buvo pamokiusi Džosė ir išėjo atgal į gatvę.
  Mergina užsuko į viešąjį toletą. Iš jos paprašė vos vieno lito, tačiau ji pasakė:
-Leidi, arba tau bu šakės!
  Kadangi prižiūrėtoja buvo senyvo amžiaus moteris sutiko ir mergina atsidūrė viduje. Ji nusivilko jau smirdėti pradėjusius rūbus ir apsireng ką tik gautais. Ji ir vėl atrodė gražiai. Gabija atsistojo priešais veidrodį ir pradėjo save apžiūrinėti. Ji pamanė, kad jai vis dėl to nėra viskas gerai. Gabija muilu išsiplovė savo plaukus, juos susišukavo ir nusiprausė veidą. Ji ir vėl atrodė kaip žmogus.
   Gabija išėjo lauk, ji nusprendė, kad vienintelė jos išeitis yra susirasti darbą. Ji ėjo į visas parduotuves stovėjusias toje gatvėje, į visas kavines ir visur kur tik galėjo atsirasti menkiausia galimybė rasti darbą.
   Prie Gabijos priėjo mielas vaikinukas ir pasakė jai:
-Aš buvau toje kavinėje kai tu sakei ieškanti darbo, aš tau galiu pasiūlyti. Darbas naktiniame klube, už dieną mokame du šimtus litų, jei dirbsi papildomai gali uždirbti netgi iki kelių tūkstančių per dieną.
-Sutinku.-pasakė Gabija netgi nepaklaususi darbdavio vardo.
-Na tai susitinkam vienuoliktą vakare klube šiuo adresu.-tai pasakęs vyriškis padavė Gabijai kortelę su adresu ir nuėjo.
  Gabija džiūgavo, pagaliau ji turės nuosavų pinigų ir nepriklausys nuo aplinkinių. Bet jai ramybės nedavė ką dabar apie ją galvoja Mindaugas ir ar Paulius tikrai ją apgavo kaip jai tai visi sakė.
  Nors mergina abejojo Pauliaus meile jai, tačiau giliai širdyje ji vylėsi, kad šis sugrįžtų pas ją. Gabija sėdėjo ant suoliuko ir laukė vakaro. Galbūt jai pasiseks ir bent kartą ji gaus darbą.
   Jos galvoje kirbėjo viena mintis, ta mintis sukosi apie Paulių. Kada jis grįš? Ar jis grįš? Ir ar jis myli Gabiją, kurios gyvenimas griūva nuo pamatų?
   Mergina sulaukė vakaro. Kadangi ji neturėjo laikrodžio vis klausinėjo praeivių kiek valandų. Sutemus žmonės jau nevaikščiojo ta gatve. Ji pamažu pradėjo žingsniuoti link tos vietos, kurios adresas buvo užrašytas lapelyje. Gabija puikiai pažinojo miestą, tačiau gatvės kurios pavadinimas buvo užrašytas lapelyje ji net neįsivaizdavo.
  Mergina užėjo į vaistinę dirbančią ištisą parą ir pasiteiravo pardavėjų kur yra ši gatvė. Pardavėjos tik patraukė pečiais. Gabija nieko nesakiusi išėjo į gatvę. Ant kortelės buvo užrašytas mobilusis telefono numeris, tačiau mergina neturėjo nei mobilaus nei juolab pinigų taksafonui. Gabija sugrįžo į vaistinę ir paprašė:
-Galiu paskambinti?
-Atleiskite, tačiau negalime leisti pašaliniams asmenims.-pasakė viena iš darbuotojų liūdnai nutaisiusi veidą.
-Bet man reikia paskambinti į namus, mes ką tik atsikraustėme ir aš nerandu namų.- kalbėjo Gabija, ji taip įsijautė, kad pradėjo verkti.
  Vaistinės darbuotojoms pagailo vargšės mergaitės ir jos leido paskambinti.
Į skambutį atsiliepė tas pats vyriškis, kuri siūlė Gabijai darbą. Jis paaiškino kaip rasti klubą ir paprašė paskubėti kadangi jau buvo o vienuolikos.
   Gabija nusipiešė mažą žemėlapiuką ant lapelio ir nuskubėjo. Ji pasuko į mažą gatvelę. Gatvėje buvo cigarečių kvapas, pakampiuose gulėjo apsirūkę vaikinukai. Vienas jų su šypsena veide nužvelgė Gabiją ir susileido sau kažko į venas, tada atlošė galvą ir pradėjo kažką murmėti. Mergina sustojo ir žiūrėjo kaip kažkoks nepažįstamasis leidžiasi sau narkotikus tiesiog gatvėje. Vaikino rankos pradėjo drebėti, jis paėmė dar vieną švirkštą ir susileido į kitą ranką. Tada jis atlošė galvą ir pradėjo visas purtytis, jis atsisuko į Gabiją. Jo akys buvo apsivertę, baltos... Gabijai net šiurpas nubėgo per kūną. Vaikinukas nebejudėjo, jis sukniubo, jam iš rankų iškrito švirkštas, o iš nosies pradėjo tekėti kraujas. Gabija nusisuko ir toliau ieškojo savo darbovietės.
  Štai klubas „Heroin“. Gabija atvėrė duris. Viduje grojo tranki muzika, aplinkui buvo dūmai, kurie svaigino merginai galvą. Ji priėjo prie baro ir pasiteiravo dėl darbo. Barmenas jai parodė durų link virš kurių kabėjo užrašas „Draudžiama“. Gabija prasibrovė pro šokančią žmonių minią ir įėjo į mažą kambarėlį. Jame sėdėjo penki vyriškiai. Vieną jų ji jau buvo mačiusi, tai jis jai pasiūlė darbą klube.
-Sveikutė, pupa. Kuo vardu būsi?- pasiteiravo vienas iš vyriškių nukratydamas pelenus nuo smilkstančios cigaretės.
-Aš Gabija.-pasakė mergina koketiškai nusišypsodama.
-Na Gabija, patestuosim tave. Pašok mums.- pasakė tas pats vyriškis atsilošdamas ant sofos.
-Čia? Dabar? Ir ką man šokti?- suglumo Gabija.
-Na girdi muziką, pašok, pašok taip, kad per kūną bėgtų drebuliukai.- pasakė kitas vyriškis ir pamerkė panelei akį.
  Gabija pradėjo šokti. Ji dailiai judino klubus ir pilvuką. Tada prie jos priėjo vienas iš sėdėjusių vyrų. Rodės, kad jis buvo jauniausias iš visų. Jis prisiglaudė prie Gabijos ir pradėjo šokti kartu su ja. Gabija nesipriešino, juk ji dar niekada nešoko su vaikinu. Vyriškis uždėjo rankas merginai ant užpakalio. Ji išraudo ir paklausė ką jis daro, tačiau vyrukas tik mirktelėjo akį ir meiliai nusišypsojo.
-Aš Tomas.-pasakė jis glostydamas merginai nugarą.
  Nors Gabijai nelabai patiko tai ką jai darė Tomas ji nesipriešino. Galbūt todėl, kad ji neturėjo kitos išeities, o galbūt todėl, kad ji jau buvo pasilgusi artumo. Tomas pamažu pradėjo atseginėti merginos palaidinukės sagas. Ji nesipriešino. Vaikinas ištraukė merginos ranką iš vienos, o po to iš kitos palaidinės rankovės. Tada Tomas pradėjo bučiuoti Gabijos pečius. Jis apkabino Gabiją ir bandė atsegti jos liemenėlę. Gabija jautėsi maloniai, tačiau pajutusi ką daro Tomas ji pašoko toliau. Tačiau pašokusi mergina suprato, kad ji stovi nuoga krūtine prieš penkis vyriškius. Ji pagriebė savo palaidinę nuo grindų ir jau norėjo eiti lauk, tačiau kitas vyriškis užstojo jai duris.
-Tu priimta.-tepasakė jis ir išpūtė cigaretės dūmus tiesiai Gabijai į veidą.
  Gabija šiek tiek nudžiugo, pagaliau ji dirbs. Ir nesvarbu ką, bet pagaliau ji kažkam įtiko.
-Aš esu Algis, štai tavo rūbai, persirenk ir eisi šokti.- pasakė vyriškis užstojęs merginai išėjimą ir padavė jai maišelį.
-O kur man rengtis?-pasidomėjo Gabija.
-Arba čia, arba ten.-pasakė Algis parodydamas į duris vedusias į šokių salę ir nusijuokė.
  Gabijai tai nepasirodė juokinga. Ji nusisuko ir pradėjo rengtis. Rūbeliai vos dengė jos kūną. Gabija atsistojo priešais veidrodį ir apžiūrėjo save. Jai ji pasirodė tartum pigi galvės paleistuvė. Bet ji žinojo, kad tokia nėra todėl visai nesijaudino kas ką pamanys apie ją. Tomas nužvelgė merginą, priėjęs uždėjo jai peruką, kaukę ir pasakė:
-Nuo šiol tu vardu Dita.
   Gabijai vardas Dita pasirodė keistokas, tačiau ji per daug nesigilino kam jai reikalingas kitas vardas.
  Į kambarėlį įėjo moteris. Ji vilkėjo tik trumputį sijonėlį, o viršutinę kūno dalį buvo prisidengusi permatoma skarele. Gabija net išsižiojo. Moteris priėjo prie vieno iš vyrų ir atsisėdo jam ant kelių. Šis pabučiavo moterį ir jai pasakė:
-Štai tau nauja mergytė, kad iki rytojaus ji taptų tokia kaip tu.
  „Na jau ne“-pamanė Gabija, ji tikrai nesiruošė tapti tokia kaip ta kuri ką tik atėjo. Moteris priėjo prie Gabijos ir pasakė:
-Mane visi vadina Lorna. Tu kiek žinau Dita. Taigi Dita, klausyk manęs ir uždirbsi daug pinigų, būsi laiminga ir populiari. Svarbiausia daryk viską ką liepsiu, nes jei neklausysi prisiekiu laiminga nebūsi niekada.
  Gabija šiek tiek nusigando išgirdusi tokius Lornos žodžius, bet juk ji pasižadėjo sau daryti viską ką tik lieps ta moteris.
  Mergina užlipo ant scenos. Ten stovėjo trys stulpai, prie vieno šoko viena panelė, prie kito atsistojo Lorna, o prie trečiojo ji. Ant scenos Gabija buvo Dita. Ji stebėjo kaip ant šalia stovinčių stulpų šoka kitos. Dita bandė tai pakartoti. Ji kojomis apsivijo stulpą ir raivydamasi leidosi žemyn. Prie jos priėjo keli vaikinukai. Vieną ji atpažino, tai buvo vaikinukas iš jos klasės. Tuo metu Gabija džiaugėsi, kad ji yra su kauke ir jos niekas negali pažinti. Vienas po kito vaikinukai užkišo merginai už kelnaičių pinigų. Gabijai tai patiko todėl ji pradėjo dar labiau šokti. Tada ji atsisuko pažiūrėti kaip šoka Lorna ir kita panelė. Lorna nulipo nuo scenos ir kažkur nuėjo su pagyvenusiu vyriškiu, o kita panelė... ji nusiėmė ir taip trumpą bliuskutę. Vyrai stovėjo aplink tą merginą ir glostė jos nuogą kūną. Gabija pasišlykštėjo, na ji tai tikrai taip nesielgtų, tačiau pastebėjusi, kad vyriškiai stovėję šalia jos pasuko link nuogos panelės ji nesusimąsčiusi padarė tą patį. Ji drebėdama stovėjo apsikabinusi stulpą. Bet juk jos niekas nepažins, taigi ji galėjo elgtis kaip tik norėjo. Prie jos neilgai laukus priėjo būrelis jaunų vaikinukų. Jie pradėjo liesti merginą, ji šlykštėjosi, jai buvo nemalonu, tačiau ji tylėjo, nes kiekvienas jai davė po ne mažą sumelę pinigų. Vienas vyrų pakuždėjo Gabijai į ausį:
-Mažute, einam su manim. Nereikės tau čia maivytis, aš tau sumokėsiu kiek tik tu norėsi.
  Gabija nieko blogo negalvodama nulipo nuo scenos. Vyriškis paėmė jai už rankos ir išsivedė.
-Kuo tu vardu?-pasidomėjo vyriškis sodindamasis Gabiją į automobilį.
-Aš Ga... Dita.-pasakė mergina pagalvojusi, kad bus geriau nuslėpti savo vardą.
-Mane vadink kaip tik nori.-tepasakė vyriškis ir pradėjo bučiuoti Gabijai kaklą.
   Jis grubiais judesiais nusirengė marškinius. Gabija suprato kas bus, tačiau nebesugebėjo pasipriešinti. Ji tik sėdėjo ir rijo savo ašaras. Ji kūkčiojo iš baimės, bet nieko nesakė. Ji jautė kaip šalti vyriškio pirštai liečia merginos kūną, kaip jis jai atsega sijoną ir kaip šlykščiai jis ją bučiuoja. Gabija verkė, ji užsimerkė ir stengės įsivaizduoti, kad tai ne kažkoks svetimasis, o jos brangusis Paulius. Bet jai tai sunkiai pavyko, nes ji verkė ir verkė, ji nepratarė nei žodelio tik pasidavė vaikino veiksmams. Ji nebejautė kas ką jai sako, ji tik gulėjo ant sėdynės ir verkė. Tada vyras atsitraukė nuo jos, apsirengė, pabučiavo jai į lūpas ir pasakė:
-Tu nuostabi, išmokysiu tave drąsos. Štai tau, kaip pirmam kartui penki šimtai litukų. Dar kada susimatysim.
  Gabija atsisėdo, užsisegė sijonuką, apsivilko maikutę, pasiėmė pinigus ir išbėgo. Jau aušo rytas. Ji nuėjo į klubą, persirengė savo rūbus ir išbėgo.
   Mergina jautėsi taip šlykščiai, ji jautė ant savęs tą šlykštų kvapą, ji negalėjo patikėti, kad ji tai padarė. Bet pažiūrėjusi į pinigus buvusius jos rankoje Gabija nusiramino ir nuėjo į parduotuvę nusipirki valgio. Ji prisipirko tiek, kad vos galėjo panešti. Ji užėjo į rūbų parduotuvę, prisipirko batelių, suknučių ir trumpų sijonukų. Ji pasijautė laiminga.
  Tada Gabija parėjo namo. Ji padarė valgyti. Linas su Raimiu nustebo iš kur ji tiek gavo, bet mergina neišdrįso jiems pasakyti tiesos todėl tepasakė:
-Valgykit ir tylėkit.
  Vakare Gabija nuėjo į tą patį klubą. Ji vėl šoko, ji vėl verkė, bet nieko nesakė, ji vėl buvo liečiama šiurkščiomis rankomis. Bet ji nėjo į automobilį su kitu. Jai užteko pinigų, kuriuos jai užkišo už rūbų. Ji didžiavosi savimi, tačiau kartu ir smerkė. Juk jos darbas tai ne mokytoja, ji ne buhalterė ir net ne kokia nors valytoja. Juk netgi tuoletus valyti yra padoriau. Nors jai nesinorėjo to pripažinti, tačiau tai buvo faktas, kad ji pardavė save.
  Gabija šoko kone kiekvieną vakarą. Ji su šleikštuliu atsiminė kaip save pardavė už kelis šimtus litų kažkokiam svetimam nepažįstamajam, ji daugiau to nedarė, tačiau visvien jautėsi labai purvina ir sutepta. Ji vis dar užmerkusi akis jautė šlykščius bučinius ant savo kūno, ji vis dar jutė grubius jo prisilietimus.  
  Taip mergina pragyveno mėnesį laiko. Jai netrūko nieko, tik meilės. O tai buvo labai daug. Nors Gabija pradėjo gražiai rengtis jis negalėjo jaustis esanti kažkuo daugiau nei pigia paleistuve parduodančia save už centus.
  Ji sėdėjo namuose kai atėjo Arvydas. Jis pasakė, kad Paulius po savaitės parskrenda. Gabija nudžiugo, juk ji taip laukė savo mylimojo ir štai pagaliau jis pargįš. Arvydas pasiūlė Gabijai nuvykti į oro uostą pasitikti Pauliaus. Ji sutiko net nepagalvojusi.
  Dienos slinko taip lėtai, tačiau Gabijos širdelė džiaugėsi. Ji šoko klube jau su šypsena veide, jai nieko galvoje daugiau nebuvo kaip tik mintis, kad jos Paulius sugrįš. Ji džiaugėsi taip kaip jau seniai nebuvo džiaugusis, jai buvo maloni kiekviena diena.
   Po poros dienų pas Gabiją atvyko Mindė. Ji jį jau buvo primiršusi, tačiau pamačiusi labai nudžiugo. Ji stipriai jį apkabino ir pasakė puikią žinią- Paulius jos neapgavo, jis grįžta. Mindaugas sutriko, jis keistai bandė šypsotis, tačiau jo akyse spindėjo ašaros. Jis pasakė Gabijai, kad labai dėl jos džiaugiasi ir įlipo į automobilį. Jis paspaudė greičio pėdalą ir išvažiavo. Jis kelyje nieko nematė, jam pamažu iš akių pradėjo riedėti ašaros. Jis dar stipriau paspaudė akseleratorių ir įsikibęs į vairą nuvažiavo autostrada. Jis paėmė nuo sėdynės raudoną rožę ir ją sulaužęs išmetė pro langą. Tada iš kišeniaus jis ištraukė mažą dėžutę, ją atidarė ir pasižiūrėjo į ten buvusį žieduką. Uždaręs dėžutę ji ją numetė ant galinės automobilio sėdynės. Jis lėkė milžinišku greičiu. Spidometro rodyklė pasiekė pačią pabaigą. Mindaugas nesuvaldė automobilio ir rėžėsi į apsauginę tvorelę. Automobilis tris kartus apsisuko, tada nučiuožė į kitą kelio pusę atsitrenkdamas į dar du automobilius ir nusirito į griovį. Automobilis keturis kartus apsivertė ir atsimušęs į medžius sustojo.
   Gabija likusi namuose taip ir nesuprato kodėl Mindaugas taip greitai išvažiavo. Staiga jai apsvaigo galva, ji nieko nematė. Taip jau seniai nebuvo nutikę, tačiau šįkart jai beprotiškai skaudėjo galvą. Ji atsisėdo ir pradėjo masažuoti akis. Atsimerkė, o visvien nieko nematė. Tai ją išgasdino, tačiau po kelių minučių ji vėl išvydo vaizdą. Bet spalvos buvo blankesnės, dangus atrodė apsiniaukęs, nors prieš kelias minutes jis buvo giedras ir gražus. Gabija per daug nesureikšmino, kad jai sublanko spalvos ir atsistojusi nuėjo į namus. Ji atsigulė ir užmigo, nes jai vis dar skaudėjo galvą. Vis dėl to po avarijos su sunkvežimiu ji gerai nesijautė, galbūt todėl, kad pabėgo nespėjusi išgyti, o galbūt tiesiog dėl nervų.
   Po poros valandų į vidų įgriuvo Arvydas. Jis atrodė labai išsigandęs ir pasimetęs.
-Žinai kur čia klinikos?-paklausė jis.
-Taip, o ką?-kalbėjo Gabija bandydama atmerkti savo apmiegotas akis.
-Greičiau, einam su manim. Mindė padarė didžiulę avariją ir vargu ar gyvens.
  Gabijai šiurpas nubėgo per kūną. Jai atrodė, kad tai tik sapnas arba nevykęs pokštas. Deja taip nebuvo. Mergina užsimetė švarkelį ir išbėgo su Arvydu. Ji atrodė labai susijaudinusi ir išsigandusi, vis dėl to ji galėjo sulaikyti Mindaugą.
  Arvydas užsisodino Gabiją ant motociklo, užsidėjo šalmą ir nuvažiavo klinikų link. Jie važiavo gan greitai, nepaisėdami šviesoforo signalų ir įsiutusių vairuotojų keiksmų. Arvydas taip pat buvo labai išsigandęs todėl sunkiai valdė savo motociklą. Bet jie nusigavo laimingai.
  Įėjus į ligoninę seselė pasakė, kad Mindaugas yra reanimacijos palatoje ir jo lankyti negalima. Gabija ir Arvydas visaip prašė juos įleisti, tačiau ligoninės darbuotojai nesileido į kalbas ir pasiūlė jiems prisėsti laukiamajame ir palaukti. Jie sėdėjo ir laukė.
-Iš kur sužinojai?-paklausė Arvydo Gabija.
-Ką sužinojau?-nesuprato jis.
-Kad Mindė...kad Mindė ligoninėje.
-Pasakė draugelis, matė greitąją, o kadangi aš jo kaip ir vienas geresnių draugų pasakė man. Jo šeimos nepažįsta.-pasakė Arvydas ir nuleidęs galvą pasirėmė ją rankomis.
  Gabija pradėjo verkti. Kodėl? Juk Mindė jai tik paprastas pažįstamas... kartą išgelbėjęs jai gyvybę, bandęs jai padėti... ji suprato, kad šis žmogus jai padarė daug. Gal net per daug, kad ji galėtų jo nemylėti ir negailėti. Ji valė ašaras riedančias jai skruostu. Ji suprato, kad jei jis mirs daugiau niekas jai nepadės, daugiau niekas jos neguos.
  Arvydas su Gabija užmigo laukiamojo kėdėse. Jie pramiegojo visą naktį, nors jų miegas negalėjo vadintis miegu. Išgirdę vos menkiausią krebžtelėjimą jie pabusdavo vis tikėdamiesi, kad kažkas turi žinių apie jų draugą.
  Buvo penkta valanda ryto. Seselės pradėjo lakstyti koridoriais, Arvydas su Gabija sunerimo kadangi jos visos bėgo į palatą, kurioje gulėjo Mindaugas. Arvydas paklausė vienos iš skubančių seselių kas nutiko, o ji tepasakė:
-Miršta.
  Gabija pradėjo paniškai verkti. Ji įbėgo į palatą. Vos įėjusi ji sustingo. Mindaugas gulėjo lovoje, prie jo buvo prijungta galybė įvairių aparatų. Jis buvo apvyniotas bintu, iš nosies ir burnos bėgo kraujas. Ji pamatė jo ranką. Ant rankos buvo daugybė žaizdų, balta ligoninės kaldra buvo ištepta jo krauju. Aplink kraujas, kraujas, kraujas... Mindaugo veide taip pat buvo kelios žaizdos, kurias dengė deguonies kaukė. Merginą sanitaras ištempė iš palatos ir uždaręs duris pasakė, kad eiti negalima. Gabija atsisėdo ir tylėjo. Ji negirdėjo ko jos klausė Arvydas. Jis sėdėjo netekusi amo. Jai pradėjo suktis galva, nors ji jautė kaip ją purto Arvydas ir išsigandusiu balsu klausia kaip Mindaugas ji sukniubo. Arvydas ją prilaikė ir pašaukė seselę. Gabija nepabudo nuo spirito kvapo, seselė paprašė, kad Arvydas ją nuneštų į gydytojo kabinetą. Vos nunešęs Gabiją Arvydas išėjo.
   Gabija pabudo. Gydytojas taikėsi švirkštu jai į venas suleisti raminamųjų. Gabija pamačiusi švirkštą prisiminė vaikinuką, kuris gatvelėje prie klubo leidosi sau švirkštu narkotikus, o po to mirė. Ji staigiu judesiu atitraukė ranką ir atsisėdo ant kušetė krašto.
-Panele, kaip jaučiatės?-pasiteiravo gydytojas. Jis neatrodė senas, tikriausiai dar studentas taigi Gabija jam tepasakė:
-Gerai, gerai.
  Ji jau būtų ėjusis kai jai vėl aptemo akys. Ji ssusiėmė už galvos ir sukandusi dantis laukė kol vėl atsiras vaizdas. Nors ji ir laukė, tačiau nieko nematė. Po dešimties minučių ji išvydo spalvas ir apsidairė aplinkui. Vaizdas judėjo tartum sulėtintam filme, o spalvos buvo labai blankios ir neryškios. Po kelių minutėlių vaizdas ir vėl pasidarė toks kaip anksčiau. Gydytojas pasakė, kad turi apžiūrėti merginą. Jis nusprendė padaryti jai kraujo tyrimus, tačiau ji kategoriškai atsisakė.
-Na prašau, megaite.-pasakė gydytojas meiliai nusišypsodamas.
  Gabijos seniai niekas nevadino mergaite tad ji sutiko. Kraują ėmė iš piršto, tačiau Gabijai skausmas pasirodė gan didelis. Padarius kraujo tyrimus gydytojas paprašė jos palaukti atsakymo.
  Gabij nuėjo į laukiamąjį kur sėdėjo Arvydas. Jis pasiteiravo kaip ji, o Gabija paklausė ar nėra žinių apie Mindaugą. Deja, Arvydas nieko nežinojo. Jie laukė, jie vylėsi, kad viskas bus gerai, tačiau tiksliai nieko nežinojo. Pro duris išėjo gydytojas apžiūrinėjęs Gabiją. Jis pasikvietė ją į kabinetą.
-Panele, kodėl nesakėte, kad laukiatės? Nėštumo metu galvos svaigimas normalu.-paaiškino daktaras Gabijai.
   Gabija išpylė karštis.
-Ne, aš negaliu lauktis.-per ašaras kalbėjo mergina. Ji negalėjo patikėti tuo ką sakė gydytojas.
-Bet tyrimai rodo ką kita. Sveikinu, jūs esate jau pusantro mėnesio nėščia.
   Gabijai iš po kojų išslydo žemė. Ji dar niekada taip nesijautė, viskas taip gerai, rodės viskas jau susitvarkys, o štai... negali būti, kad ji laukiasi nuo kažkokio vyro, kurio netgi vardo nežino. Ir jis jos nepažįsta kaip Gabijos... jis nemiegojo su ja, jis miegojo su Dita.
  Gabija buvo labai išsigandusi ir susijaudinusi. Ji išėjo iš kabineto ir atsisėdo ant kėdės. Arvydas paklausė ką sakė gydytojas, o ji tepasakė, kad ji sveika.
   Iš Mindaugo palatos išėjusi seselė paklausė:
-Ar jūs šio vaikinuko artimieji?
-Taip, taip. Kaip jis?-atsakyti skubėjo Arvydas.
-Šiuo metu vaikinas yra komoje. Jis patyrė smarkų smegenų sukrėtimą, susilaužė abi kojas, o lūžė šonkauliai praplėšė vieną vaikinuko plaučių. Taip pat jam ant smegenų užsiliejo kraujo, mes jį nusiurbėme, tačiau ar jis gyvens... duodame ne daugiau kaip dešimt procentų, kad jis liks gyvas, o dar ar pabus iš komos... užjaučiu.
   Gabija pradėjo graudžiai verkti. Ji verkė dėl to, kad jai beprotiškai buvo gaila Mindaugo ir dar ji taip nežmoniškai nenorėjo to kūdikio, kad rodės jei tik galėtų išplėštų jį iš savęs.
   Arvydas su Gabija visą dieną praleido ligoninėje. Arvydą trumpam įleido į palatą ir jis pabuvo su Minde, tačiau Gabija net pati bijojo ten eiti, nes ji jau buvo mačiusi tą kraupų vaizdą. Mergina tada susimąstė kam ji taip verkia dėl svetimo vaikinuko. Ji galvojo galvojo ir suprato, kad visai ne Pauliaus jai reikia. Tik tada kai ji pajuto, kad Mindaugas gali palikti šį pasaulį ji suprato, kad meilė jam nėra tik draugiška. Gabija suprato, kad jei jis išeis tai išeis ir jos meilė. Ji suprato, kad myli tik jį, nieką kitą. Paulius jai nebeatrodė toks geras ir patrauklus. Bet jeigu Mindaugas ir išgyvens ar jis norės mergos su pilvu? Ji braukė ašaras, vieną po kitos nuo savo veido. Ji nebežinojo ko vertas jos gyvenimas. Tikroji jos meilė vaduojasi mirtimi, jos ysčiose vaikelis, kurio ji jau dabar nekenčia, ji neturi šeimos, ji neturi mamos, kuri ją priglaustų sunkiu gyvenimo metu, ji neturi prasmės gyventi.
   Gabija išėjo laukan. Lijo lietus. Ji atsitojo ant šaligatvio ir pasijautė kip tą dieną kai Mindaugas ją išgelbėjo iš mirties rankų. Ji suprato, kad turi jam atsilyginti tuo pačiu, ji privalo jį išgelbėti, tai jos pareiga.
   Gabija diena iš dienos laukė ligoninėje, kiekvieną naktį ji budėjo šalia Mindaugo lovos. Ji sėdėjo ant grindų glodtydama jam ranką ir verkė. Gabija užmerkė savo akis, ji stipriai laikė Mindaugo ranką šalia savęs. Mergina jautė kaip aš