Pro savo palatos langą
Kasdien matau atskrendantį mažą pilką paukštį.
Jam visai nesvarbu,
        kad man skauda
        ir kad aš nebemyliu pasaulio.
Jis tik kraipo pilką uodegą
        ir garsiai burkuoja,
Neleisdamas man susikaupti
        ir nuolat galvoti,
kokia aš nelaiminga.

Penktą dieną man tas jo burkavimas pradėjo patikti.
Šeštą jau norėjau prieiti arčiau ir pasikalbėti.
Septintą supratau, kokia aš laiminga,
        turėdama tokį draugą...