Kiekvienoje tautoje savitai suskamba poezija. Olandų poezija, skirtingai nuo lietuviškosios, suspindi eilutėse buitiškai, paprastai, bet ne prastai. Ypatingai sužavėjo ir pavergė poezijos mylėtojus politinio prieglobščio ieškantis irakietis Al Galidi. Dar gyvendamas pabėgėlių stovykloje Olandijoje, poetas greitai išmoko olandų kalbą ir išleido pirmąją savo poezijos knygą "Dviratis, moteris ir meilė", kurios nemažas tiražas išdulkėjo nuo knygynų lentynų. Netrukus teko pakartoti poezijos rinkinio leidimą dar didesniu tiražu. Poeto Al Galidi talentas nustebino olandų poezijos gerbėjus. Kaip visi žino- Olandija dviračių šalis. Pagal Al Galidi "olandas prieš išmokstant vaikščioti, pirmiausia išmoksta važiuoti dviračiu". Poetiškai autorius moterį sulygina su dviračiu. Savo vienatvę ir ilgesį moteriai savitai išspindi poetas eilėraštyje "Pavogto dviračio šauksmas":

Kol dar neperdažė manęs,
kol jie manęs nepakeitė,
kol aš nepriklausau jiems...
Ieškok manęs!

Noriu būti tik tavo,
priklausyti tavo gražiems keliams,
tavo mėlynam dangui,
tau.
Ieškok manęs!

Ėjau nuo vienos gatvės
prie kitos,
nuo vienų durų
prie kitų,
nuo laukimo iki laukimo.
Kodėl manęs neužrakinai?
O, tu buvai mano gyvenimas!

Nenoriu gyventi be tavęs.
Nieko nenoriu kalbėti be tavęs.
Nenoriu prarasti gyvenimo
dėl kelionės su kitu.
Ieškok manęs!
Ieškok manęs!


Kaip originaliai ir savitai autorius išsako savo ilgesį moteriai, sutapatindamas ją su olandų tautiškumo simboliu-dviračiu, kuri priklausytų tik jam vienam, kuri būtų ištikima jo gyvenimo palydovė.
Ieškojimais, besiblaškant savo laimės kelyje, poetas eilėraštyje  "Nulis" neįprastai perteikė savo samprotavimus:

Ką aš turiu daryti
kad išnyktų tuštuma iš mano gyvenimo?
Kuo užpildyti?
Norėčiau žinoti,
kur nulis, kad surasčiau
pradžios atskaitos tašką.

Tačiau talentingas poetas ne tik savo sultyse verda, o bando įsijausti į moters vienai nakčiai rolę. Kitame eilėraštyje "Moteris vienai nakčiai" autorius taikliai atskleidžia be moralės moters paveikslą. Tokia moteris "vyrą sulygintų su kalbančia žiuke, o pati pasivadintų moterimi". Kuliminacijoje netikėtai poetas užbaigia:

Prašau neįmanomo.
Moteris ir žiurkė
juk negalėtų būti drauge
vienai nakčiai.

Nesunku nuspėti, ką šiame eilėraštyje simbolizuoja palyginimas vyro su žiurke, vienanaktės moters akyse.

Lietuvių romantinį poezijos skonį atitinka irakiečio Al Galidi eilėraštis "Man reikia tavęs". Čia vyras sulygina save su upe, kuriai reikia krantų, su paukščiu, "kuriam reikia dangaus" , su lašeliu, kuriam reikia kito lašelio. Poetiškai jautriai bei švenliai liejasi ilgesingos eilės:

Man reikia tavęs
kaip lašeliui reikia kito lašo
kad galėtų tekėti,
kaip langui reikia sienos,
kaip širdžiai reikia atleidimo,
kaip žaizdai- rankos pridėjimo,
kad išgytų,
kaip baimei
pabėgimo reik.

Kupinos ilgesio eilės "Žiurkei reikia meilės", 'įsimykėjusios žiurkės sonetas", Kraštovaizdis"... Godžiai geri šio poeto eiles, o troškuliui nėra galo. Norisi vis gerti ir gerti puslapis po puslapio, iki dugno.
Ne tik ilgesio galima rasti šiame poezijos rinkinyje, bet ir taikaus požiūrio į olandus, kurie dalykiškai sausi ir uždari, kurti pašaliečio vienatvei. Pastarąjį jausmą puikiai iliustruoja eilėraštis "Pasivaikščiojimas Harlingen mieste". Taip pat visas skyrius skirtas Olandijos žaviam kraštovaizdžiui atskleisti, bei olandų tautiškai meilei dviračiams, Šiaurės jūrai, jaukiems miesteliukams... Užvertus knygą, ji vėl tave šaukia gerti iš naujo lašą po lašo, eilutę po eilutės. Tik talentu apdovanotam poetui pavyksta taip klampiai įtraukti skaitytoją į savo poetinį pasaulį ir leisti jam grožėtis poeto akimis gyvenimu, kuris įvairus kaip tos kriauklytės krante nė vienos tokios pačios, ypač kai saulė keičiančiai meta atspalvius.