Audros, barstydavusios smėlį man į akis, nuolat pasakodavo praeities istoriją. Jų kalba, didžiam mano susimąstymui, nebuvo švelni, matyt, dėl to, jog netektys užšaldo šilumą negyvame lede. Tačiau jų tonas, mano kukliai šypsenai, nebuvo ir piktas, galbūt dėl to, jog netekus prasmės,  nebėra troškimo pykti. Audrų kalba buvo abejinga ir nepastabi, greičiausiai dėl to, kad kai dingsta visa, ką drąsiai vadini savimi, dingsta viskas: džiaugsmas, draugystė, gailestis ir svarbiausia – noras krėsti pokštus. Bet visgi
Šios audros, nešdavusios mažųjų Jūros dykumų smėlį man į akis, nuolat pasakodavo praeities istoriją. Jų ašaroms išdžiuvus, pamenu, kvepėdavo žemuogėmis.


Niekada nemėgau rinkti akmenų, gyvenančių ant Jūros kranto. Vaikystėje, prisimenu, būdavo, kad išdraskydavau jų ištisas šeimas ir išsvaidydavau po laukus, ežerus, upes, tačiau prie Jūros — niekad. Maniau, kad tas, kuris išdrįsta pažvelgti vandenynų deivei į veidą, turi būti niekas, turi būti nulis, miegas, rūkas. Tuščias. Girdi, tam, kad pamatytų ir išgirstų viską, tam, kad tuštumą užlietų vėsūs, bet jausmus ir gyvybę pažįstantys vandenys.  
Juk Jūra pati stumdo savo akmenis, ji pati save kuria ir griauna. Pajudinęs akmenį, pats tampi Jūra, o nebūdamas tuščias, niekad neišgirsi, nepamatysi praeities istorijos — negalima liesti Jūros.

Mėgau jaustis ypatingas. Darydamas keisčiausius, visuomenės atžvilgiu netgi nelogiškus dalykus, patirdavau didžiulį malonumą, net jei giliai širdyje pats jiems nepritardavau
Niekada nekalbėjau apie meilę. Iš pradžių dėl to, kad apie ją kalbėti man atrodė kvaila. Kiek vėliau supratau, kad net norėdamas nežinočiau, ką pasakyti, o galiausiai turėjau, ką pasakyti, bet nežinojau, kaip tai padaryti. Ir dar dabar nežinau, dar dabar nesakau, todėl tyliu ir, žvelgdamas tiesiai sau į akis,  jaučiu, kad tai, apie ką mažiausiai šneku, daugiausiai galvoju.


Ilgai maniau, kad Jūros nuoskaudų ir aštraus vėjo klausausi tik aš vienas, kad tik aš vienas viską suprantu, o likusieji — tik tuščios dėžutės, vaikščiojančios ta pačia žeme kaip ir aš. Apmaudu, bet naktis dengė mano akis, o galinga didybė gožė mintis. Galiausiai perlipęs per egoizmo kartelę ir pradėjęs regėti toliau savo nosies galiuko, ėmiau pastebėti, jog praeities istorijos klausosi ir kiti minčių klajūnai. Taip stebint kitus žmones skleidėsi mano gyvenimo gėlės. Jūra mane brandino taip, kaip kadaise brandino pušis kopose: su meile, bet be žodžių ji pildė mano širdį tyrais vandens lašais, mokė dažniau klausytis, mažiau kalbėti.

Kartą audros apglėbtas, smėlio nualintas, ėjau pakrante nieko nematydamas ir kaktomuša susidūriau su kiek jaunesniu už mane vaikinu. Abu nuvirtom į smėlį. Atsistojęs bandžiau sužinoti jo vardą, tačiau vėjas neleido išgirsti atsakymo. Mostelėjau ranka užuovėjos — persirengimo kabinos — link ir jaunuolis man įkandin.
— Ko klausei? — pasislėpęs nuo vėjo pirmas prakalbo. Jo balsas džeržgė, rodės, ne vieną smėlio gurkšnį buvo gavęs.
— Vardo. Klausiau tavo vardo, — atsakiau.
— A... Rytis, — abejingai nutęsė.
— Neužsigavai? — pasidomėjau matydamas, kad pokalbis primena nevykusį merginos ir vaikino pasimatymą.
— Neee...
Akimirksnį sudvejojau, ar šis žmogus yra tas asmuo, su kuriuo norėčiau bendrauti, tačiau jis, lyg perkaitęs mano mintis, mestelėjo naujas kortas:
— Vėjas šiandien piktas, gauruotas ir besotis it pusdykumių liūtas.
— Per audrą jis visad toks, — burbtelėjau.
— Ne, per eilinę audrą jis tik verkia, kartais smogteli kopai ar krantui, tačiau šiandien jis — plėšrūnas, šiandien jis nori aukos, kraujo.
Man patikdavo žmonės, kurie kalbėdavo apie gamtą lyg apie gyvą sutvėrimą.
— Ar  vėjas tau ką blogo padarė? — pasidomėjau.
— Dar nežinau. Gal... — gūžtelėjo pečiais Rytis.
Susivaldžiau nepaklausęs, ką jis turi galvoje. Laukiau, kol pats pratęs. Keliso akimirkos ir---
— Aš atsegiau pavadėlį, maniau, kad Arbatas toli nebėgs, bet... O dabar, štai, vaikštau, ieškau...
Pamenu, ir man kartą taip buvo. Tiesa, tąkart savo šunį paleidau miške esant giliam rūkui. Radau vargšelį tik rytą, brakonierių žabanguose. Galines kojeles teko amputuoti, tačiau šunelis spjovė mirčiai į nasrus ir toliau sergsti namus. Užgesinu mintyse gimusius džiugius šunelio amsėjimus ir imu tuščiais žodžiais drąsinti vaikiną:
— Viskas bus gerai, tuoj rasim tavo šunį, nemanau, kad sunku bus.
Klausydamas savo balso jaučiau šleikštulį. Pakeičiau gailestingą toną į kritišką, atšiaurų, bet bent jau tikrą balsą.
— Tiesą sakant... Manau supranti, kad tavo šuo man nelabai rūpi. Tavęs aš nepažįstu, o apsimetinėti nemėgstu. Taigi jei iš ties nori rasti savo augintinį, tai baigiam šią šneką ir einam jo ieškoti.
Rytis, užuot suglumęs, kaip maniau būsiant, lengvai šyptelėjo. Netrukus vaikščiojom po mažas smėlio dykumas ir ieškojom Arbato.

Rytis, matyt, sakė tiesą — audra norėjo aukos. Laimei,  liko it musę kandus, galbūt dėl to, kad kuo daugiau trokšti, tuo mažiau gauni. Šunį radom prisiglaudusį prie persirengimo kabinos, tokios pat, kaip ta, prie kurios maždaug prieš valandą aš ir Rytis buvom pradėję paiešką.


Sutikti Rytį teko dar ne kartą. Nesikalbėdavome, prasilenkdami tik pasisveikindavome. Jis, kaip ir aš, retai žvelgdavo į Jūros tolius — vaikino akys visad buvo arčiau kranto.
Aš nemėgau tolumoje besisiūbuojančių laivų, jie man primindavo atsisveikinimą, praeitį, o kartu ir išplaukiančią vaikystę, kurioje, maniau, per trumpai buvau.
Rytis, matyt, jautė tą patį.
Be to, laivai buvo lyg vandens peiliai, raižantys Jūros duonos kepalą. „Verkia duonelė“...
Nemėgau laivų.
Kaži, Rytis mėgo?


Kai vėl jį sutikau - paklausiau.
— Patinka. Laivus visad atneša nauji vėjai. Laivai nestovi vietoje, o net sustoję vis tiek nuolat supasi vandens paviršiuje. Juk niekas nestovi vietoje, nors aš kartais taip norėčiau, jog stovėtų, kad kai yra gerai, gerai ir liktų, tačiau... Ir žinai, laivai man neleidžia pamiršti tikrosios nepastovumo tiesos.
— Bet aš stebėjau tave. Tu niekad nežiūri laivų link.
— Tiesa, nežiūriu. O ar tu žiūri į Saulę, norėdamas įsitikinti, kad ji yra?
Grįžęs namo ilgai galvojau.


Jaučiau, kad Ryčio galiu klausti  bet ko:
— Kas yra meilė?
Vaikinas susimąstė, ir po valandėlės garsiai, perrėkdamas smėlio audrą, atsakė:
— Meilė — tai riba tarp palaimos ir beprotybės, tai lyg upės vaga, kuria teka kiekvieno žmogaus gyvenimo vandenys.
— Man rodos, kad visa, ką pasakei — jau nebėra meilė.
— Kodėl?
— Manau, meilė yra nenusakomas dalykas, todėl meilė — tai visa, kas dar nepasakyta.
Įtariu, grįžęs namo Rytis ilgai galvojo.  


Kelias savaites jo nemačiau. Pagavęs save vis žvilgčiojantį į pajūrio klajūnus, supratau, kad truputį pasiilgau šio keisto vaikino.
Kai vėl susitikome, paaiškino, jog pikta liga jį pagrobusi buvo.
Pajūryje tik vaikščiodavau, niekada nestodavau, tačiau tąkart mes prigulėm ant smėlio. Jūra abejingai šėlo, vėjas buvo jos aidas, o mes gulėjom ramūs, beveik tušti.
— Man patinka čia, patinka klausytis gamtos, kalbėtis su ja...
— Man taip pat, — pritariau.
— Aš neilgai čia gyvenu, šis gamtovaizdis man — vis dar svetimas. Sakyk man, kodėl čia tiek daug smėlio, vėjas toks drąsus, o Jūra tokia abejinga, nuolat pasakojanti liūdną istoriją?
     Valandėlę tylėjau, dėliojau galvoje mintis:
— Manau, Jūra, kaip ir aš, nemėgsta laivų. Tavo tiesa, jie atneša daug naujo, bet nei man, nei Jūrai to nereikia, praeities šešėliai mūsų širdyse nepalieka vietos ateities sapnams.
Stabtelėjau, įkvėpiau oro ir tęsiau:
— Mes visada galėsim būti šalia Jūros, bet niekad — su ja. Nežinau, kokia ji, galiu tik spėti. Ir spėju, kad ji... Manau Jūra ilgisi... Jos abejingumas, liūdesys — tai troškios netekties randas. Prieš trylika ar keturiolika metų, kai buvau dar mažas berniukas, čia kilo didelis gaisras. Šimtai pušų degė kol sudegė... Taip Jūra neteko savo vaikų, kuriuos taip mylėjo, kuriais taip rūpinos. Jūra be kranto nėra Jūra, todėl greičiausiai tai tapatūs dalykai... Jūra neteko pati savęs.
— Žmogus? — paklausė Zigmas.
Gūžtelėjau pečiais.
— Kaltininkai taip ir nebuvo rasti... Neaišku, ar jie iš vis buvo, girdėjau, buvo karšta vasara...  
— Lengva žmogui kirsti medį, kai pats kasdien būna kertamas. Tik štai žmogus atsistoja, o medis ne... — tyliai tarstelėjo Rytis.
— Galbūt... Dabar jau vis vien...
Vėl nutilau, tačiau trumpam:
— Aš nemačiau gaisro, tačiau vaikščiodamas čia, po smėlį, aš apie jį nuolat girdžiu iš Jūros. O šis vėjas... Seniau jis rūpinosi pušimis, lingavo jų šakas, sekė gaivias pasakas, o dabar, pažvelk aplink  — nė medžio! Vėjas tebeseka pasakas, tik dabar jau smėliui. Ir tos pasakos nebe gaivios, o aštrios, skaudžios... Ir viskas, ką būdami čia girdime, jaučiam tampa ilgu ir nepaliaujamu monologu — audra... Abejinga ir nepastabia...


                        Vejas jau buvo spėjęs pakasti mus po plona smėlio skraiste. Rodės, gulėdami ant smėlio lėtai grimzdom į gamtos atneštą miegą, tačiau tai tebuvo iliuzija; nė vienas mūsų  nė nemanė snausti. Stebėdamas, kaip Rytis mėto akmenėlius į Jūra, ramiai tarstelėjau:
— Mes nesame draugai.
Zigmas atsigręžė į mane.
— Bet jaučiu, kad būsim, — pridėjau.
Zigmas šyptelėjo.


Pamenu, dar ilgai kvepėjom žemuogėm.