per pilnatį per besišypsančią
tamsą ir šaltį
tavo žodžiai panašėja
man
į antkapį
kiekvienas vis labiau
suspaudžią sielą
iki mažo taško
nebūties
nors dar delnuose
jaučiu tave turėtą
lūpose dar tebešypso
bučiniai

tavo žodžiai suveda
į nieką
tai kas buvo viskas
neseniai

per pilnatį per besišypsančią
tamsą ir šaltį
tavo žodžiai panašėja
man
į nuosprendį
kiekvienas vis labiau
pasmerkia myriop
be apeliacijos
ir be malonės