Žydėjimas obels nerimastingas,
pratrūksta lyg ciklono sūkurys,
staiga matai – rasoje įsibridus
baltais žiedais apkibus obelis.

Tu man kaip obelis, pavasarį pražydus,
viliojanti, taip paslaptingai apšviesta,
skaidri lyg nimfa, mitologinė būtybė,
atrodo, tu šalia, tačiau tavęs nėra.

Obels žydėjimas bus nevaisingas,
žiedai kai byra šalčio nukąsti,
gal tas žydėjimas nereikalingas,
jeigu visi žiedai nukris tušti.

Kamieną tavo aš apsikabinsiu,
paliesiu lūpomis gležnus žiedus,
prigludęs savo ilgesį malšinsiu,
Žydėjime, vis tiek tu nuostabus.

Ir žydinčių šakų nenukaposiu,
kurensiu laužą iš sausų žabų,
kol atmintis išblės liepsnose
nuodėguliais pavirtusių jausmų.

Kai obelis išskleis žalius lapus,
obels dvasia pasklis lengvam rūke,
pakildama aukštyn, ji pasakys:
aš pradingstu, bet liksiu tavyje.