Nemelavau, kai nuo ežero krito
į dangų pavasario kriauklių pūga
ji apdengė debesis lietų per šiltą
prie žemės sustojo, nes buvo basa.

Meluot nemokėjau apakusiam langui,
kai purvinas kiemas bučiavo mane,
o aš vis šaukiau: duokit stygą dar skambią
supinsiu be rankų natas jos -
aušra

nuglostys sugrubusį nerimą veido
ledais spinduliai pasivertę kankins
tyliu ir stebiu, kaip juos šypsenos baido
meldžiuos grįžt atgal neužsnūdus akims.

Meluoti išmokau tik sprunkant šešėliams
kurių sulaikyti vis tiek nesuspėjau,
bet sąžinės alkis seniai jau išbėrė
tad grįšiu ir verksiu ledinio šokėjo.