Santrauka:
Mus skiria amžinosios užmaršties upė...
...Staiga
Užgrius
Beprasmių žodžių tvanas,
Užges
Keisti vaivorykštės lankai...
Atleiski
Man kaltes,
Bendras ar mano, –
Nuvytusias gėles
Gyvom laikai!
Tikėk,
Prašau, –
Kančios spygliai nubyra:
Raudonos
Rožės – meilės stagarai...
Priglauski
Prie širdies
Erškėčių lyrą, –
Lai bloga
Niekad nebebus gerai!
Atleiski
Man kaltes,
Bendras ar mano, –
Antraip
Jos mūsų
Niekad neapleis. – – –
Beprasmę
Dykumą
Pakeis savanos,
Prie Letos upės
Ves pilkais keliais...
Gaivioj
Srovėj
Apakinta stovėsi,
Prispaudus
Lyrą
Prie savos širdies, –
Čia,
Atminties
Netekusiam pavėsy,
Sausi erškėčiai
Rožėmis žydės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-04-03 15:55:38
patiko ...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-04-03 13:00:13
Patiko, nes vientisai, prasmingai ...erškėčių lyra...gražiai "skamba":)
Vartotojas (-a): rbridė
Sukurta: 2007-04-03 12:10:40
Tai pirmas eilėraštis, kurį perskaičiau Jūsų rašytą. Patiko
Anonimas
Sukurta: 2007-04-03 00:25:23
plaukia,
kaip visad -
artėjanti ir staiga nurimstanti audra,
gražu