Aš noriu kam nors apie tai papasakoti. Noriu pasidalinti tom mintim, su kuriom gyvenu jau dvi savaites. Viskas taip pasikeitė per tą laiką. NO FUTURE ant mano džemperio įgavo prasmę. Ir anksčiau žinojau, kad mirtinai sergu ir kad kada nors teks palikti šį pasaulį, tačiau "kada nors" - juk toks mįslingas terminas, o neaiškių dalykų nėra ko bijoti. Dabar viskas kitaip. "Jis gali mirti rytoj, po savaitės ar po mėnesio" - baisus nuosprendis, ar ne? Taip, aš bijau. Galit manim nusivilti, bet aš bijau. Nesu koks literatūrinis herojus, kokiu save bandau padaryti, nei didvyris, išdidžiai žiūrintis mirčiai į akis. Tik noriu kuo mažiau kentėti. Nenoriu baigti savo gyvenimo kaip Kevinas - po dviejų agonijos mėnesių ligoninėje...

Noras išsipasakoti niekur nedingo, aš vis dar dvejoju. Gal paskambinti Voliui? Susirandu mobiliake jo numerį, kviečiu.

- Klausau?
- Voli? Aš norėčiau... - užsikertu. - Ar galėtum mane pasiimti? Vakare, po klubo.

Viskas, jau sutarta. Susitiksim. Bet ką gi aš jam papasakosiu, iškyla man klausimas. Juk jis viską žino pats ir dar nuo manęs slepia. Jam bus skaudu, kai patirs, kad be reikalo laikė visa tai paslaptyje. Ne, Volis tam netinka.

Išsikviečiu taksi ir važiuoju į klubą. Jau vakaras, visi greit išsiskirstys. Noriu juos pamatyti.

Klubiečiai apsidžiaugia, mane išvydę. Nesirodžiau čia jau ilgai, tai visai suprantama. Kalbamės, juokaujam. Svarstau, papasakoti jiems ar ne. Žinoma, ne. Kam man reikia jų gailesčio ir užuojautos?

Pamažu visi išsiskirsto. Lieka tik Elijasas. Kompanija nekokia, nes jo aš prisibijau. Jis šįvakar, kaip visada, atrodo nusiteikęs agresyviai.

Klube tyla. Elijasas piktai brauko kerzu kilimą. Aš turiu kam nors išsipasakoti. Negaliu to padaryti rytoj - juk rytoj manęs gali ir nebebūti. Elijasas tam puikiai tiktų, pamanau. Neįsivaizduoju, kad jis galėtų manęs gailėtis ir užjausti. Žinau, sulauksiu ciniško atkirčio, bet man kaip tik to ir reikia...

- Elijasai?
- Ko?
Jis stovi, atsirėmęs į turėklus. Aš prieinu artyn.
- Žinai ką?
- Ne, ir net nelabai noriu žinoti.
- Elijasai, aš mirsiu. Rytoj, po savaitės, arba po mėnesio. Gydytojai taip sakė. Elijasai, aš bijau. Daugiau niekas to nežino, net mano tėvai. Mirsiu nuo infarkto, uždusiu arba bus dar blogiau.
Jis spokso į mane piktai.
- Ir ką?
- Nieko, tik norėjau tau papasakoti.
- Gal dar nori peties išsiverkti?
Noriu. Peties nepasiekiu, tik krūtinę. Įsikniaubiu į jo tepaluotą kombinezoną ir imu bliauti. Jis apsikabina mane.
- Tai man dabar tavęs gailėtis, ar ką? - Elijasas nusispjauna, vis dar mane apkabinęs.
- Negailėk.
Atsitraukiu, nusivalau ašaras.
- Palengvėjo?
Aš tyliu.
- Džiaukis, dabar nebeturi ko prarasti. Gyvenk taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Padėk ant šito fucking pasaulio.

Taip, žodžiai ne patys draugiškiausi, tačiau jis mane bent jau apkabino, neatstūmė.
- Elijasai?
- Ko?
- Ačiū.
- Fuck you.

Pasirodo Volis. Padeda man apsivilkti striukę, nors to visai nereikia. Tada klausia Elijaso:
- Tau dar ne laikas namo?
- Koks fucking skirtumas?
- Didelis, man reikia užrakintį šį pastatą. Turi išeiti.
- Atsišik. Aš liksiu čia per naktį.
Volis susinervina:
- Neliksi, velniai tave rautų!
- Fuck off.
- Už plaukų išvilksiu.

Jis artinasi prie Elijaso, kuris išsitraukia savo veržliaraktį ir užsimoja. Vyksta dvikova, bet tik porą sekundžių. Veržliaraktis spėja atsitrenkti į Volio šlaunį, tada jis konfiskuojamas ir atsiduria jo švarko kišenėje. Elijasas bejėgiškai kandžiojasi ir spardosi, tačiau Volis tvirtai jį laiko ir netrukus jam tenka pripažinti savo pralaimėjimą.

- Į mašiną, Toni.
Aš klusniai leidžiuosi laiptais.

Volis nešasi Elijasą persimetęs per petį žemyn galva, leidžiamės žemyn į automobilį. Įgrūda jį ant užpakalinės sėdynės.
- Nuvešiu tave namo. Kur gyveni?
- Gyvenu fucking fabrike.
- Kas tavo tėvai, po velnių?
- Mano motina - gamykla, o tėvas - pramonės rajonas. Mane padarė fabrike ir pagimdė pro kaminą, - Elijaso akys žiba kaip niekada, iš jų sklinda begalinė agresija ir dar didesnė euforija.
- Aišku, - Volis energingai paspaudžia greičio padalą. - Ten tave ir nuvešiu.

Elijasas vėl ieško priekabių.
- Aš kaip tik norėjau parūkyti, - sako, prisidegdamas cigaretę. Automobilyje.
- Rūkymas kenkia sveikatai, - pastebiu.
- Rauseno sindromas dar labiau kenkia sveikatai, - atkerta jis.
- Tuomet viena cigaretė man nepakenks.
Tiesiu ranką atgal, paimu cigaretę iš Elijaso. Volis, kuris anksčiau nekreipė dėmesio į rūkantį Elijasą, žaibiškai sureaguoja ir griebia cigaretę man iš rankų. Ji iškeliauja lauk.

Važiuojam pro visą mūsų nuostabų miestą, kol pasiekiam jo pakraštį. Sustojam. Pro mus dundėdamas pralekia traukinys. Žvelgiu pro langą. Aplink tęsiasi industrinis peizažas su rūkstančiais kaminais naktinio dangaus fone. Žvaigždės skęsta dūmuose, mėnulis nusidažo juodai. Baisus dundėjimas ir bildėjimas skverbiasi į mašinos saloną. Volis klausia:
- Čia tavo namai, ką?

Teisybė būtent tokia, tačiau atsakyti nespėjam. Kažkas pabeldžia į langą. Volis nuleidžia stiklą. Porelė neaiškios lyties asmenų. Prašo rūkyti. Abu su ilgais juodais plaukais, kapišonais, apsmukusiais juodais bei khaki spalvos drabužiais ir didžiuliais kaustytais batais. Mažesniajam ant džemperio parašyta "Masinio naikinimo mašina", tai kažkokios grupės pavadinimas, Elijasas turi tokį pat. Didesnysis vilki kombinezoną su diržu, prie kurio kabo kažkas panašaus į granatą. Tikiuosi, tik kažkas panašaus.

- Sveikas, Psiche, - sako Elijasas, tiesdamas didesniajam ilgaplaukiui cigaretę. Pastebiu juodai nudažytus abiejų nagus.
- Subine, ką veiki vienoj mašinoj su šiais fucking pankais? - klausia Psichas nustebęs.
- Mane pagrobė, kaip matai.
- Tuoj paleis, - sako mažesnysis. Dabar pastebiu, jog ten mergiotė su spyna ant kaklo. Ji išsitraukia iš po džemperio metalo gabalą. Volis paspaudžia gazą. Lekia tol, kol pramonės rajonas dingsta iš akių.

- Revoliucionierius išsigando dviejų industrialistų, - šaiposi Elijasas. - Tik pamanykit!
- Man gaila automobilio. Ne visi jie tokie silpnučiai kaip tu.
Elijasas užsičiaupia. Aš žvelgiu į atgalinio vaizdo veidrodėlį, į geležinkelio bėgius, kaminus, ir džiaugiuosi, jog turiu namus...