Kelią rodo vieversys į miško gilumą
pušynų kvapas ir beržų didingas grožis
medžių žaizdas atvėrę geniai nedorieji
klevų lapus išmėtęs vėjas sunerimęs

Geležiniai stulpai išdygę priešais namą
tas kelias vedantis toks samanotas ir nublukęs
šiaudinis stogas vos tebesilaiko
griaustinis kelia savo pyktį baisų


įsiaudrinęs jis teršia, niokoja ir laužo
ir skalbiniai jau skraido viršum stogo
tie metaliniai stypsantys stulpai nuvirtę
griaustinio džiaugsmas begalinis